Anita Amirrezvani: Gėlių kraujas

Buvau girdėjusi pasakojimų apie moteris, kurioms ilgos valandos, prasėdėtos prie staklių, iškraipė kūnus, tad mėginant gimdyti jų kaulai tarsi įkalindavo kūdikį viduje. Tokiais atvejais ir motina, ir kūdikis mirdavo po nepakeliamų kančių. Net jauniausiems rišėjams įskausdavo nugaros, nutirpdavo galūnės, stingdavo pirštai, pervargdavo akys. Visas mūsų darbas tarnavo grožiui, bet kartais atrodydavo, tarsi kiekvienas kilimo siūlelis išmirkęs gėlių krauju.

Medum varvantys migdolai, sultingos datulės, prieskoniai ir arbata, hamamo garai, dykumų smėlis, haremo (sekso ir prabangos) kvapai – visais šiais aromatais persismelkusi knyga kviečia pasisvečiuoti septyniolikto amžiaus Persijoje, o kad nenuobodžiautumėte – rašytoja tarsi paslaptinga Šechrezada seka tokią įdomią istoriją, kad neįmanoma nuo knygos atsiplėšti. Tikrai, tokio įtraukiančio pasakojimo jau seniai nebuvau skaičiusi! Nuostabiai besiliejanti istorija, netikėti posūkiai, nebanali pabaiga. Į pagrindinį pasakojimą kaip į kilimo ornamentą įpinamos persiškos pasakos, suteikiančios romanui dar daugiau siužeto vingių.

Vis dėlto nepavydėjau jai. Kaskart, kai už nugaros dunksteldavo uždaromi vartai, prisimindavau, kad galiu laisvai ateiti ir išeiti kada panorėjusi, o ji negali palikti rūmų, nepateikusi rimtos priežasties ir iš anksto negavusi leidimo, ir visada keliauja su didele palyda. Ji negali žingsniuoti per Trisdešimt arkų tiltą ir gėrėtis vaizdu arba kiaurai permirkti lietingą naktį. Ji negali daryti tokių klaidų, kaip kad padariau aš, ir pradėti viską iš naujo. Ji pasmerkta prabangiai gyventi pačiame nuostabiausiame kalėjime.

Šalia egzotiškų vaizdų ir intymių detalių randame ir motyvuojančią istoriją apie tai, kad įmanoma savo tikslų pasiekti netgi tuomet, kai visos aplinkybės, atrodo, kaip susitarusios jiems prieštarauja ir neleidžia išsipildyti, kai gimsti moterimi vyrų pasaulyje, kai esi drąsi ir karštakošė, nors aplinkiniai labiausiai reikalauja nuolankumo ir paklusnumo, kai artimiausi žmonės tau negali padėti, o piktavaliai elgiasi labai jau neteisingai. Nors, kaip minėjau, pabaiga nėra banali, visgi paliekama pakankamai šviesios vilties, kad viskas pagrindinei veikėjai klostysis gerai.

Toks kilimas kreipia mus į nuostabią begalybę, ji neįžvelgiama, tačiau visada šalia, arčiau nei savas kūnas. Saulės spinduliai, prasiveržiantys kilimo viduryje, praneša apie šitą ribų nežinantį švytėjimą. Gėlės ir medžiai kalba apie rojaus džiaugsmus, o kilimo centre visada yra taškas, teikiantis dvasiai ramybę.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10