Patrick Süskind: Kvepalai. Vieno žudiko istorija

Jis mėgino prisiminti ką nors panašaus, su kuo galėtų jį palyginti, bet nė vienas palyginimas netiko. Šis kvapas turėjo gaivumo, bet tas gaivumas buvo ne saldžiųjų ar pomerantinių citrinų, ne miros ar cinamono, ne garbanotųjų mėtų ar beržų lapų, kamparo ar pušų spyglių, ne gegužio lietaus, ne žvarbaus vėjo, ne šaltinio vandens… Kartu jis skleidė ir šilumą, bet ne tokią kaip bergamotės, kiparisai, muskusas, ne kaip jazminai ir narcizai, ne kaip rožių krūmai, ne kaip vilkdagiai… Šiame kvape maišėsi ir viena, ir kita, lakumas ir sunkumas, net ne maišėsi, o jungėsi į kažką neryškaus ir silpno, bet visgi stipraus ir patvaraus – kaip gabalėlis plono tviskančio šilko… ir vėlgi ne, tai ne šilkas, tai lyg medaus saldumo pienas ir jame ištirpęs pyragaitis, – bet juk ir labai norėdamas nesuderinsi pieno ir šilko!

Nors filmą esu mačiusi ne vieną ir ne du kartus, sesuo primygtinai rekomendavo perskaityti knygą. Ir tikrai nesigailiu! Romanas nuostabus visomis prasmėmis – tobulai rutuliojama istorija, ryškūs aštuoniolikto amžiaus kasdienio gyvenimo vaizdai, puikiai perteikta laikmečio mąstysena, gyvi ir tikroviški veikėjų paveikslai, moralinės alegorijos, atskleista sociopato psichologija, o jau kvapų ir aromatų jūra… Norintiems tapti kvepalų kūrėjais knyga netgi gali būti savotišku pradžiamoksliu, supažindinančiu su pagrindiniais principais.

Grenujis buvo ne iš tokių. Apie Dievą jis neturėjo nė menkiausios minties. Jis neatgailavo ir nelaukė aukštesnio įkvėpimo. Tik savo malonumui pasitraukė iš pasaulio, kad būtų arčiau savęs paties. Mėgaudamasis paniro į niekieno nebetrikdomą savo būtį. Kaip lavonas gulėjo uoliniame kape, vos bealsuodamas, vos beplakančia širdimi, – ir visgi gyveno tokį intensyvų ir nevaržomą gyvenimą, kokio dar niekada pasaulyje nebuvo gyvenęs nė vienas ūžautojas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.