Lars Saabye Christensen: Įbrolis
Mundusas uždeda ranką jam ant peties. – Ar žinai, ką reiškia „Mundus vult decipi“? – paklausia. Arnoldas šypsosi. Jis žino veik viską. – Pasaulis nori būti apgaunamas, – išberia jis. Mundusas aikteli iš nuostabos. – Bet ar gali pasakyti, ką reiškia „Ergo Decipiatur“ norvegiškai? – Tad tebūnie apgautas, – išpyškina Arnoldas.
Oho, kai pamačiau, kokio storumo knyga, slapta panorėjau, kad jau po keliasdešimties puslapių suprasčiau, kad man ji neįdomi (dažniausiai leidžiu autoriui mane sudominti iki 33-iojo puslapio, kuriame būna bibliotekos antspaudas), deja… Teko įveikti visus beveik septynis šimtus. Nes buvo įdomu. Ne veltui gi vadinama XXI a. pradžios literatūros viršūne, nors ta amžiaus pradžia dar gi nė nesibaigė. Vėlgi šeimos istorija, su šiek tiek norvegiškos niūrumos, su subtiliai išskaptuotais charakteriais, nebanaliu siužetu ir puikiu humoru.
Manyje visa tai tiesiog nebetilpo. Liejausi per kraštus. Turėjau atsikelti. Atsikvėpti. Įsitaisęs krėsle prie lango, pasinėriau į apmąstymus: vadinasi, įmanoma būti laimingam, tai nėra taip sudėtinga, tiesiog labai neįprasta, laimė – tai nelyginant rankose laikyti stulbinančią puokštę.
Nors knyga labai stora, į daugelį joje užmenamų klausimų atsakymų taip ir nepateikiama. Na, kaip ir realiame gyvenime – juk nežinome, ką visą dieną veikia mūsų tėvai, kur dingsta brolis ir panašiai, jei jie mums to nepapasakoja, arba net jei ir papasakoja, nes iš kur galime žinoti, kad tai tiesa? Aišku, knygos autorius tarsi ir visaregintis dievas, galėtų patenkinti mūsų smalsumą, bet to nepadaro. Nors ir kaip tikiesi iki pat kūrinio pabaigos. Žodžiu, tokia truputį paslaptinga knyga.
Sumišau. Tik? Ir akimoju sumečiau, kad melo esama malonesnio nei sumišimo: sumišimas neturi jokio nuskausminimo, melas – tai visa narkozė, kad ir kiek jis truktų. Gal tąkart tėvas buvo teisus sakydamas, jog moterį gali pažinti tik dviem procentais, o pažinti tuos du procentus reikia viso gyvenimo.
688 puslapiai apie buvimą kitokiu, apie šeimą ir apie meilę.
