Jean-Paul Sartre: Siena

Tą akimirką man pasirodė, kad prieš akis regiu visą savo gyvenimą, ir pagalvojau: „Visa tai prakeiktas melas.“ Gyvenimas buvo bevertis, nes pasibaigė. Stebėjausi, kaip galėjau vaikščioti, juokauti su merginomis: tikrai nebūčiau pajudinęs nė mažojo pirštelio, jei tik būčiau žinojęs, kad taip numirsiu. Dabar mano gyvenimas buvo baigtas, užrištas kaip maišas, tačiau tai, kas buvo jo viduje, liko neužbaigta. Akimirką pabandžiau jį įvertinti. Norėjau sau pasakyti: vis dėlto tai buvo gražus gyvenimas. Tačiau to negalėjau padaryti, juk tai buvo tik tikro gyvenimo eskizas; aš išrašydavau sąskaitas už teisę į amžinąjį gyvenimą ir nieko nesupratau.

Aš nesuvokiu, kodėl praėjusį kartą taip susižavėjusi Sartru nepuoliau ieškoti kitų jo knygų. Juk jos nuostabios! Šį kartą su didžiausiu malonumu per kelias dienas sukramsnojau novelių rinkinį „Siena“. Penkios novelės, kiekvienoje iš jų rašytojo talento dėka pavyksta akimirksniu persikūnyti į visiškai skirtingas asmenybes, pajusti jų emocijas, išgyventi jų nuotaikas, persismelkti jų mąstymo būdu ir logika, kuri, iš šalies žiūrint, būtų visiškai svetima ir netgi prieštaringa.

Jei dabar, kai buvau tokios būsenos, man būtų pranešę, kad galiu ramiai grįžti namo, kad jie palieka mane gyvą, būčiau nė kiek nesusijaudinęs: kai prarandi iliuziją, jog esi nemirtingas, nėra jokio skirtumo, kada mirsi – po kelių valandų ar po kelerių metų.

Novelės yra gerai tuo, kad yra trumpos. Mane erzina ilgi kūriniai; manau, kad rašytojo genialumas slypi gebėjime keliais žodžiais atskleisti esmę. Kita vertus, kai baigiasi geras kūrinys, pasijunti nesmagiai, nes juk visuomet norisi, kad malonumas truktų kiek įmanoma ilgiau. Labiausiai patiko pirmoji novelė, kurios pavadinimas duotas ir visam rinkiniui – apie tokią jauseną, kurią patiriame ypač retai ir tikrai ne kiekvienas. Turbūt labiausiai tuo ir sužavėjo. Nors ne, labiausiai sužavėjo rašytojo talentas persismelkti kiaurai asmenybės psichologiją ir parinkti tiksliai ją atskleidžiančius žodžius.

Ėmė savęs gailėtis. Prisiminė tą nerimą, kurį jautė būdamas vaikas, ilgą snaudulį ir visa tai išvydo naujoje šviesoje: širdies gilumoje ir toliau nežinojo, ką veikti su savo gyvenimu, su ta didžiule ir nenaudinga dovana, ir nešiojosi ją rankose, nesusivokdamas nei ką su ja daryti, nei kur ją padėti.

206 puslapiai, pilni gyvenimo trapumo ir pabuvimo kituose žmonėse.

Ištisos darbininkų kartos galės nuolankiai paklusti Liusjeno įsakymams, jie niekad neišeikvos jo teisės vadovauti; teisės yra anapus egzistencijos, panašiai kaip matematinės figūros ir religinės dogmos. Liusjenas toks iš tikrųjų ir buvo: didžiulė įsipareigojimų ir teisių visuma. Jis ilgai manė, kad egzistuoja atsitiktinai, kad plaukia pasroviui: bet toji klaida radosi nuo pernelyg įtempto galvojimo. Dar gerokai prieš jo gimimą jam buvo paskirta vieta po saule, Ferolyje. Jis jau buvo laukiamas kur kas anksčiau, nei įvyko jo tėvo vestuvės; į šį pasaulį jis atėjo tik užimti tos vietos. „Aš esu, – pagalvojo, – nes turiu teisę būti.“