Apie įtaką

Visą gyvenimą mums neišvengiamai daro įtaką kiti žmonės, lygiai taip pat mes įtakojame juos. Tik kartais tai darome nesąmoningai – rodydami gražų ar nelabai pavyzdį, dėstydami savo požiūrį į tam tikrus dalykus, ir panašiai, o kartais – kai manome žinantys, kad dėl mūsų poveikio kitų gyvenimas pasikeistų į gerąją pusę, stengiamės iš visų jėgų padaryti įtaką.

Aš, tiesą sakant, visuomet stengiuos kuo mažiau kištis į kitų reikalus, nes manau, kad kiekvienas yra atsakingas už savo gyvenimą ir jame priimamus sprendimus, tačiau štai susilaukiu tokio tarsi ir priekaišto: kodėl man anksčiau neatvėrei akių apie tai, kad dievo nėra? Manau, kad religija – kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau tas praregėjęs žmogus dabar stengiasi akivaizdžia dievo neegzistavimo tiesa įtikinti kitus, nes mano, kad tuomet jų gyvenimas bus laimingesnis, o jis bus padaręs gerą darbą (kurio aš, deja, nepasivarginau atlikti).

Tuomet man iškyla daugiau klausimų.

Ar valstybė turėtų kištis į žmonių gyvenimus, ribodama alkoholio įsigijimą ir drausdama narkotines medžiagas, prostituciją, homoseksualų santuokas ir panašiai? Argi ne kiekvieno asmens pasirinkimas kaip save žaloti ar su kuo gyventi? Žinoma, tuomet iškyla ir gydymo išlaidų klausimas, kai nuo rūkymo susergama plaučių vėžiu arba nuo alkoholio kepenų ciroze, kas už tai turi mokėti? Ar visuomenė, kurios raginimui gyventi sveikai sergantysis nepakluso, ar jis pats?

Kiek tėvai yra atsakingi už savo vaikus, priimdami už juos sprendimus? Viena internetinė pažįstama neseniai savo penkių mėnesių mergaitei pradūrė ausis. Nes jai taip gražu, nes vėliau vaikui skaudės duriant. Ar tai nėra pernelyg savavališkas sprendimas? Gal ir tatuiruotėmis vertėtų kūdikius papuošti, juk vėliau, kūno plotui augant, už tokio paties dydžio piešinį daugiau mokėt reikės, o ir skausmas bus neužmirštamas…

Ar vegetarai turėtų savo vaikams duoti mėsos? Juk, viena vertus, jie patys nevalgo mėsos dėl tam tikrų priežasčių, tikėdami, kad kažkuria prasme mėsa yra blogis, tai negi vaikams – savo brangiausiam turtui – jie turėtų kišti blogį? Kita vertus, argi vegetarizmas nėra sąmoningai pasirenkamas dalykas? Tuomet kodėl už vaiką turi būti priimamas sprendimas?

Ar prasmingas yra krikštas kūdikystėje, kai už mažąjį pasirenkama religija? Tačiau iš kitos pusės žiūrint, daugumai tikinčiųjų religija yra tapati dorovės sistemai; jie nežudo, gerbia savo tėvus, nevagia ir nesvetimauja ne dėl to, kad patys nenori to daryti dėl moralinių įsitikinimų, o dėl to, kad to daryti jiems neleidžia dievas. Taigi pakrikštydami vaiką įveda jį į savo tikėjimo bendruomenę ir augina pagal tikėjimo (=dorovės) principus, o auginti atžalas dorais žmonėmis tarsi ir būtų tėvų pareiga.

Žinoma, vienareikšmiško atsakymo į šiuos klausimus nėra ir negali būti. Kiekvienas turi savų argumentų ir jais remdamasis įtakoja kitų suaugusių bei mažamečių asmenų gyvenimus. Todėl ir visuomenę turim tokią margą bei įvairiapusišką, kad kartais negali atsistebėti…