Umberto Eco: Fuko švytuoklė

Mes, kurie padedame gimdyti kitiems, kaip ir aktoriai, neturėtume būti laidojami pašventintoje žemėje. Tačiau aktoriai apsimeta, kad tas pasaulis, kuris yra, yra visai kitoks, o mes apsimetame, kad yra begalinė visata, begaliniai pasauliai ir daugybė suderinamų galimybių…
Iš kur gyvenimas toks dosnus, jei net vidutinybei duoda šį aukščiausiąjį atpildą?

Sužavėta Rožės vardo iš karto puoliau prie kito Eco kūrinio. Norom nenorom tenka lyginti, ir Rožės vardas man patiko labiau. Gal dėl to, kad man patinka būti laiko tėkme nunešamai atgal (Fuko švytuoklėje apie praeitį tik pasakojama, ir tai kažkaip dokumentiškai sausai, o Rožės varde praeityje gyvenama), gal dėl to, kad man kvailai skamba dauguma sąmokslo teorijų, ta apie tamplierius – taipogi. Pastebėjau, kad visus žmones galima suskirstyti į dvi kategorijas – sąmokslo teorijų mylėtojus (jie man atrodo paranoikai) bei sąmokslo teorijų nemylėtojus (kuriuos paranoikai greičiausiai vadina naivuoliais). Tai pirmiesiems labiau ši knyga patiktų.

Procesas pilnas nutylėjimų, prieštaravimų, mįslių ir kvailybės. Kvailybės matėsi aiškiausiai ir, būdamos nepaaiškinamos, paprastai sutapdavo su mįslėmis. Tomis laimingomis dienomis tikėjau, kad kvailybė yra mįslinga. Anądien periskope pagalvojau, kad siaubingiausios mįslės, norėdamos pasislėpti, velkasi pamišimo rūbą. Dabar manau, kad pasaulis – geroji mįslė, kurią mūsų pamišimas paverčia siaubinga, nes nori ją aiškinti pagal savąją tiesą.

Bet autorius, be abejo, nepakartojamas – žavingai intelektualus, su ypatingu humoro jausmu (kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad jis yra ypač tampriai susijęs su intelektu), tikras žodžio valdymo meistras, be to – nepaprastai darbštus, tikslus, kruopštus, sąžiningas ir atsakingas – toks, kurio kūriniais tikrai galima pasitikėti. Be to, labai nuostabu jausti, kaip puikiai nusimanydamas siužeto kūrimo dinamiką autorius veda skaitytoją aukštyn, didina įtampą, bet ne per greitai, o paskui švelniai leidžia patirti atoslūgį, nenumesdamas žemėn grubiai ir neatsargiai.

Kai kuriuos dalykus tiesiog nujauti įvyksiant. Įsimyli ne todėl, kad įsimyli, o įsimyli todėl, kad tuo metu tau beprotiškai reikia įsimylėti. Tuo metu, kai pajunti savo troškimą įsimylėti, privalai būti atsargus, lyg būtum išgėręs meilės eliksyro, to, kuris tave priverčia pamilti pirmą sutiktąjį. Gali pasitaikyti ornitorinkas.

706 protingai skambantys, bet sąmokslu kvepiantys puslapiai.

Reikėjo čia ir sustoti. Visiems Atskleistosios Izidės adeptams būčiau parašęs baltąją knygą, gerąjį grimoire, paaiškinęs jiems, kad nebereikia ieškoti secretum secretorum, kad gyvenimo raštuose nėra jokios slaptos prasmės, o viskas yra ten – visų pasaulio Lijų pilvuose, klinikų kambariuose, ant čiužinių ir akmenuotose upių pakrantėse, ir iš tremties sugrįžę akmenys ir šventasis Gralis yra ne kas kita, kaip tos su nukarusiomis bambagyslėmis rėkiančios beždžionėlės, kurioms daktaras pliaukši per užpakalius. O tam Daiktui mudu su Lija esame Nepažįstami Vyresnieji, bet jis netruks mus pažinti, nė neklausdamas to mulkio de Mestro.