TAS keisTAS ryTAS

Atsibundu kokią ketvirtą – penktą valandą ryto ir nebegaliu užmigti. Aš ne viena. Porą kartų prie lovos krašto prieina šuva, kad paglostyčiau kaklą ir pakasyčiau paausį. Laukiam ryto, būdraujam. Likus keliolikai minučių iki nustatyto žadintuvo laiko užsnūstu. Sapnuoju, kad į duris skambina paštininkas, aš jas atidarau ir suvokiu, kad esu sapne. Nudžiungu, kad galiu daryti ką tik panorėjusi – nuostabi sąmoningumo sapnų karalystėje galimybė. Mėgstamiausias mano užsiėmimas, kurio, deja, (kol kas) nemoku įgyvendinti realybėje – levitacija. Lengvai atsispiriu pirštais nuo žemės ir pakylu, tęsdama pokalbį su paštininku, kuris nenustemba dėl mano gebėjimo skraidyti, tik yra priverstas palaikydamas akių kontaktą aukščiau užversti galvą. Sekundę nukrečia baimė dėl aukščio, tačiau juk koridoriaus lubos mane sulaikys, nuraminu save ir mėgaujuosi lengvybe. Malonumą nutraukia žadintuvas. Įpusėjus rytinei ruošai suskamba durų skambutis. Paštininkas. Puola nuoširdžiausiai atsiprašinėti, kad siuntinį atnešė tik dabar, teisinasi, kad atvyko seniai nematytas giminaitis iš Anglijos, esu priversta žmogų raminti, kad pastarąsias kelias dienas tikrai kuo puikiausiai apsiėjau ir be tos jo atneštos knygos. Susiruošiu į darbą, nusileidžiu liftu žemyn, prie pašto dėžučių sukiojasi linksmai išsišiepusi moteris ryškiai gėlėta striuke. Entuziastingai su manimi pasisveikina ir toliau kažką taukšdama lyg tariasi su manimi neapsispręsdama, į kurią pašto dėžutę įmesti didžiulį voką. Man išėjus pro laiptinės duris ji skubiai nuseka iš paskos, nepaliaudama garsiai kalbėti ir kvatoti šiek tiek beprotišku juoku. Paspartinu žingsnį. Ateinu iki automobilio. Kažkas be mano žinios nugramdė apšerkšnijusius jo langus. Tačiau tai padarė seniau, nes dauguma dryžių vėl spėjo apsitraukti balta šarma. Svarstydama malonius (mylimasis panoro mane nustebinti?) ir nemalonius (vagys norėjo pažiūrėti, ar ant sėdynių nakčiai nepalikau maišo grynųjų?) bei kitaip keistus (kažkas pagalvojo, kad čia jo mašina ir tik nuvalęs langus suprato, kad visgi ne?) variantus užkuriu variklį ir gramdau naujai užsidengusį šerkšną. Tuo metu atvažiuoja automobilis ir prisiparkuoja šalimais, savo galu užstodamas man kelią. Nepamatau, kaip ir kada išlipa ir nueina vairuotojas, o kai susiruošiu važiuoti, nujaučiu, kad tikrai nepratilpsiu. Sėdžiu, laukiu, erzinuosi. Išlipu laukan. Pažiūrėti. Na gal tilpsiu, jei būsiu labai atsargi. Pratelpu. Skaidrus saulėtekis virš upės pabalusiais krantais visą rytmetį nuspalvina oranžine šviesa. Tik aš ir kelias. Ir moteriškė pakelėje, iškėlusi nykštį. Pirmą kartą vairuodama viena paimu tranzuotoją. Ji detaliai ir smulkmeniškai pasakoja apie tai, kaip jos vyras neteko kojos, todėl nešioja protezą, per kurį vienos bėdos, todėl ji yra priversta keltis pusę penkių ir iki pusės devynių kūrenti krosnį, kad sutuoktinis per dieną nesušaltų. Vienos bėdos. Norėtų mesti darbą, kad nereikėtų taip anksti keltis (vasarą tai dar nieko), bet jos niekas neišleidžia. Sustosite prie tos kavinės, sako. Visą mėnesį važinėdama pirmyn atgal pirmą kartą išgirstu, kad čia pakelėje yra kavinė. Įvertindama, kiek automobilių šiuo keliu pravažiuoja per dieną, kaipmat mintyse imu kurti pustuštės vaiduokliškos prerijų užeigos, kurioje vidurnaktį visi svečiai staiga pavirsta vampyrais, vaizdus. Sustojusi palinkiu moteriškei geros dienos. Vakar per visą dieną buvo tik du lankytojai, sako. Kažkodėl nenustembu. Mąstau tik, ar aš tikrai jau esu atsibudusi.