Ne veltui

Kokia staigmena – turėsiu praktikantę! Kažkaip keistai jaučiuosi ir jau tikriausiai tris kartus klausiau vadovės, ką man su ja reikės daryti, bet didžiausia problema tikriausiai ne tai, ką daryti (supažindinti su savo darbu, leisti kažką pačiai pabandyti, ir panašiai), o kaip aš su ja jausiuos, nes man visuomet kelia problemų tas nelygybės principas, kai vienas tarsi ir vadovauja, yra viršesnis, o kitas iš jo mokosi. Tikriausiai būčiau prasta vadovė. Visuomet stengiuosi su visais bendrauti kaip lygi su lygiu, tai smarkiai įtakoja mano santykius su vaikais, kurie neretai į mane kreipiasi „Tu“. Tai išgirdusios jų mokytojos ir auklėtojos pasipiktinusios puola juos taisyti ir mokyti: „Kaip drįsti šitaip kalbėti su suaugusiu žmogumi! Ji tau ne suolo draugė!“. O man patinka būti suolo drauge, žymiai labiau nei kažkokiu aukščiau stovinčiu autoritetu, pagarbą išsireikalavusiu spygavimais, šūkavimais ir bausmėmis. Taip, kartais vaikai peržengia ribas, ypač kalbant apie fizinį kontaktą, pavyzdžiui, kai žaisdami minkštais žaislais kiša man juos per arti prie veido arba liečia jais mane, tačiau paprastai užtenka vienos pastabos apie tai, kad man tai nepatinka, ir vaikui viskas tampa aišku.

Šį rudenį daug laiko praleidžiu su pirmokėliais, et, koks žavus procesas yra tas pirmasis kreivų raidelių vedžiojimas arba skaičiavimas penkių ribose, neklusniai lankstant mažus pirštukus… Ypač susidraugavau su viena mergaite, kurios tėvai išvykę geresnio gyvenimo ieškoti Anglijoje, mažąją dukrelę palikę močiutei. Jai taip reikia žmogiškos šilumos, kad ji netrukus ėmė mane vadinti savo geriausia drauge, o kiekvieną rytą man atėjus į klasę meiliai puola manęs apkabinti. Dar ypatingą prielankumą mergaitei jaučiu ir dėl to, kad jos vardas toks, kokiu nuo vaikystės svajojau pavadinti savo būsimą dukrą, bet dabar tikrai žinau, kad nebepavadinsiu, nes išplito išpopuliarėjo nesvietiškai tokie vardai, norėsis kažko originalesnio.

O šiandien sodybėlėj buvom. Labai daug lapų. Ne veltui lapkritis.