U-N(-O?)

Kai aš vairuoju pro nušviestą
Dangų
Niežtinčiais delnais, kuriuose
Kalasi kaštonai,
Šaltą vairą spausdama,
Mano paausiuose tylutėliai
Kužda jausmai prisnūdę
Ir švelniai primena, kad
Dar nieko pasaulyje
Nėra per vėlu,
Nieko nereikia visiškai užmiršti,
Nereikia baimintis ir spygaut,
Nereikia užsimerkti,
Užtenka būti.
Juk rudens rytas,
Juk aš, ir mes, ir aplinkui,
Ir kaštonai šerkšne.
Užtenka. Nereikia.