Pirmoji pirmoji
Po dviejų mėnesių vasaros atostogų į darbą grįžti nepaprastai sunku. Paprasčiausiai žmogus atpranti! Dėl ankstaus kėlimosi niekuomet neturiu problemų, tačiau kai atostogauji porą savaičių, taip neatitrūksti nuo rutinos vėžių, o štai dabar… Nors jau nuo pirmadienio sukuosi savo kabinete, šiandien pagaliau atėjo tikrasis džiaugsmas – gi mokyklon grįžo vaikai! Ir viskas, nebeliko jokių „nenoriu“ – matant mažųjų šypsenas, mojuojantis su jais, taip gražiai išpuoštais šventės proga, koridoriuose, girdint jų juoką, netgi tildant – šššš – jų nesiliaujančias kalbas, kai vis dar vyksta oficiali ceremonija – atsidūsti ramiau, nes žinai, kodėl esi čia.
Ir kai tam tikruose tinklaraščiuose skaitau nuomones apie tai, kad pedagogams visiškai nusišvilpt ant į klases vėl sugužėjusių moksleivių, darosi nejauku. Tai, ką matau aplink save, yra visiškai priešingybė. Dėl to labai džiaugiuosi. Taip pat esu laiminga, kad po kelių (vaje, jau netgi penkerių!) metų pertraukos vėl turiu priežastį švęsti rugsėjo pirmąją. Tik jau kitoje „barikadų” pusėje. Bet kažkaip dėl to viskas tik dar sentimentaliau. O mano močiutei, kuri visą gyvenimą dirbo mokytoja, iki šiol pirmąją rudens dieną sunku ištvert, nes labai kirba kažkas širdyje, sako.
Įkvėpimo visiems besimokantiems ir tiems, kurie moko, linkiu.
2 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
man irgi ta diena vis dar kirba sirdis… ir truputi skaudu, kai pagalvoju, jei liksiu gyventi DE, tai mano vaikas niekad nesuzinos ka ta rugsejo 1-ji reiskia…
2leopard