Apie meilę augintiniams

Kaip mes mylim naminius gyvūnėlius… Pagavau save nustebusią, kai kalbinau auksinę žuvelę, girdama, kad jos uodega išgražėjo. Kaip aš galiu jausti šilumą septynių centimetrų šaltakraujei žuviai? Ar tai ne absurdas? Šuo? Ok, jį gali apkabinti, jis Tave pabučiuoja ir net išlaižo. Nors kita vertus irgi – šuo ne žmogus.

Kaip taip gaunasi, kad kartais gyvūnus mylim labiau nei žmones? Ar visa tai dėl to, kad gyvūnai nemoka kalbėti ir neskaudina mūsų žodžiais? Kad jie nuo mūsų besąlygiškai priklausomi ir patenkina mūsų poreikį valdyti? Savininkiškumas užmuša bet kokius šiltus jausmus žmogui. Žmogus gali Tave iškeisti į kitą žmogų. O žuvelei ir šuneliui esi ne tik draugas, esi jo šeimininkas. Tu gali jį perleisti kitam šeimininkui, bet savanoriškai gyvūnas Tavęs pakeist negali. Vaje koks saugumas, ar ne? Žmogaus meilę reikia nusipelnyti, dėti pastangas, kartais lipti per save, o rezultatas dažniausiai vis tiek panašus. Kaip elgtumėmės, jei būtume šimtu procentu tikri, kad su žmogum liksim kartu bet kokiu atveju? Aišku, šuniukas irgi labiau Tave mylės, jei Tu jam būsi geras, pirksi skanėstus, eisi ilgam pasivaikščioti ir jo neskriausi. Taigi tam tikrų pastangų taip pat reikia.

Žodžiu susivėliau ir nesuprantu, ką norėjau pasakyt. Nieko blogo su žuvyte kalbėtis. Smagu, kai ji priplaukia. Nors ir supranti, kad greičiausiai ji tiesiog tikisi maisto. O gal nebūtinai. Juk ir kambariniai augalai be meilės žūsta. Gyvūnėliai tuo labiau. O žmonės iš viso.

Penktadienis. Leidžiama sapalioti beleką.