La samedi français

Skaitant įrašą patartina klausytis šio žiaviaus neprianciūziško chansono:

Nes tai yra šeštadienio vidurdienis, ir tai yra greitai vėjo varinėjami balti debesų kamuoliai, ir sometimes I open the windows and listen people walking in the downstreets, there is a life out there.
Ir tai yra vidurys kažko svarbaus, bet kadangi aš viduj, sunku suprasti ko, nes svarbūs dalykai matomi iš toli, kaip visuma. Gyvenimu, tikriausiai, vadinama.
O kiek dar vietų manęs laukia, tobulina save, kuria savo istoriją, kad galėčiau ją atrast, žavėtis, domėtis ir suvokt kažką svarbaus apie savo egzistenciją. Aha, oui, aš taip nusiteikus, kaip ir supratai, gali neperklaust.
Nes iš esmės žinau ateitį, pažįstu suaugusius savo vaikus, šluoju smėlį nuo provanso verandos, ir tie vaniliniai smilkalai, gal šuniui jau metas ėsti? Ir, mon amour, į Marcelį važiuosim apsipirkt po pietų, Tu es la vague, moi l’île nue.
Šiltas vėjas, niekada niekur nebeskubėk, glostai man plaukus, kvepia bazilikais ir raudonėliais, jolie, šnabždi, iškreiptas visas tas santykių suvokimas, je recherche un endroit pour me cacher et pour me faner en paix before I drown in Your deep pink water.
Nepavark dar, prašau, protège moi nuo visko, kas gali suvelti šitą tobulą būtį, ir vėl – priešpaskutinį kartą – serre moi: