g L o w

Draugų įrašai gerai yra tuo, kad padeda prisiminti, kaip Tu iš tikrųjų jautiesi. Ir tada susimąstai, idiotiška laimingo šunio šypsena spoksai nieko nematydama į monitorių, o maža mergaitė kažkur viduj straksi iš laimės ir trypia širdelės dugną. Nes nu tai kaip taip!?

Jis vakar atvežė kaštonų skonio deserto (mm, ragavai kada rudens?) ir seną draugo vizitinę, kurios kitoj pusėj parašytas dar senesnis mano telefono numeris ir mano vardas. Ir žiūrom mes abu į ją ir nesuprantam – tai kaip čia taip? Ar mes jau prieš šešis-aštuonis metus būtume galėję vienas kitą atrasti? Dar Jis atminties kloduose pasikapstęs lyg ir atsiminė, kad skambino man, bet atsiliepė mama, manęs namie nebuvo…

Ir tada Bach‘o pavyzdžiu bandau piešti nuo to skambučio atsišakojančias linijas. Bet kokiu atveju būtų šaunu. Taigi praktiškai jokio skirtumo. Daug bendrų įvykių lanku aplenkėm nuo tada iki dabar, ir patyrėm daug atskirų įvykių, ir tapom kitokiais, nei būtume tapę būdami kartu.

Per daug painu? Nesigilink. Oras šiandien saldžiai gaivus. Fotkinom su kolege, per langą persisvėrusios. Ir abiejoms atrodė, kad gali geriau tą jausmą nufotkint. Laido neturim, negalim Tau parodyt 🙁  Gal kitą kartą. Ne, nu super iš tiesų. Liabai liabai noriu dabar po senamiestį pasibastyt, liabai…