Slaptas vardas Tėkmė

Tąnakt buvo šviesu. Ne kaip dieną, kai saulė išdavikiškai atskleidžia neištikimas mintis, ne kaip per pilnatį, kraupiai ir pasalūniškai – atskalūniškai, ne. Šviesa buvo mėlyna, lyg kas žaibą būtų sustabdęs ir palikęs kyboti virš mūsų tvinksinčių galvų. Mėlyna ir kerinčiai šviesu.

Tykiai slankiojau po prismilkytus kambarius, ant kaklo pasikabinusi riestainį, jei netyčia išalkčiau, ir stengiausi kiek įmanoma mažiau kelti pėdas nuo grindų, nes tokia eisena primena ramybę. Primena vėlyvus vakarus dykumoje, kai aš supdavausi svaigdama nuo šilumos ir ilgesio, o tu žiūrėdavai į mane primerkęs akis, svaičiodamas apie laisvę, iš kurios nesugebi ištrūkti,  šnabždėdamas, kad jei laikytum glėbyje švelnią spurdančią mergaitę, niekada niekada jos nenuskriaustum, maldaudamas žūtbūt sugrįžti, nes dykuma yra smėlis, smėlis yra likimas, sakydavai. Nieko tau negalėdavau pažadėti, nes o kas jei aš jūra, nes o kas jei pušys suktais sparnais atsispirs nuo žemės, supranti? Bet viskas buvo anksčiau, o tąnakt buvo šviesu.

Ir atėjo vėlės. Dėl nieko nereikia baimintis, tarė, dėl nieko nereikia baimintis, atsakiau. Užkaičiau arbatos, atsiprašiau, kad nelabai turiu kuo pavaišinti, riestainį smulkiai supjausčiau, aptrupinau visą stalą. Jos tyliai siurbčiojo mėtas švytinčiom burnom, nesiskundė, kad per karšta, aš neklausiau, ar užtenka cukraus. Ant geltonų virtuvės sienų šmirinėjo driežiukai, kartkartėmis sustingdami ir spoksodami į viešnias. Viskas yra taip, kaip yra, sakė, ir nieko čia nepakeisi, pritariau linksėdama galva truputį intensyviau, nei derėjo šioje situacijoje, norint išlaikyti natūralumą.

Nes jei visi išvyksta, o tu lieki, vadinasi tavo pareiga yra pripilstyti didžiules raudono vyno taures dykumos smėlio, įstatyti žvakes, uždegti jas vienu degtuku, atpažinti save visose liepsnos atspalviuose ir nerimo krustelėjimuose, ir su šia pareiga ateina išsipildymas.