Vežimuose

Svaigiai geltonas vaikystės rytas, šiltai iki kaklo apsikamšius pūkuotomis svajonėmis, o sveikinantis su mėgstamiausiais žaislais burnoje juntamas pieno skonis. Plaukia plevena teliūškuoja praėjusių gyvenimų prisiminimai, baltais vatos kamuoliais išcukruoti, ir niekaip žodžiais jų neišsakysi, niekieno nepasiklausi, kodėl viskas dabar jau kitaip, tik saldžiai primerkus blakstienas belieka klausytis metalofono, čiurlenančio kažkur už lango. Vaiskiomis spindulių vėduoklėmis kambarin skleidžiasi saulė, tūpia drugiai ant kaktos ir delnų, išgydo nubalnotus kelius ir nubrozdintas alkūnes, šnara aplinkui, juokiasi, kuždasi, virpa, šiurena.

Oras toks lengvas, kvėpavimas lengvas, gyvenimas lengvas, lengvumas ant rankų visą rytą nešioja po kambarius, sodriai dvelkiančius sandalmedžio smilkalais ir pušų viršūnėmis, kur tiek daug erdvės, dangaus ir skaidrios tuštumos. Pasaulis sparčiai sukasi, sukeldamas gūsius, šie iškvepia šilumą mėtomis, cinamonu, pienių medumi, jokio nerimo, tik mažyčiai ilgesio kristalai, o gal cukrus, o gal žvaigždžių nuotrupos, o gal vėsūs pirštų galiukai. Kažkas už užuolaidos, geras ir jaukus, nebyliai žada puikią dieną.