Pabėgimas. Sugrįžimas. Greit mes čia.

Atsigulti skersai savo dvigulės lovos, užsigarsinti AM Pabėgimą ir spoksoti nieko nematančiu žvilgsniu į lubas nebūtinai yra apgailėtina. Tai gali būti išliūdėjimas ir išgedėjimas nuolat prarandamų dalykų skausmingai jaučiant nenumaldomai besikalančias viltis. Ir kai man buvo trylika metų, taip pat gulėjau, ir AM giedojo mano širdimi. Paskui pakilau, bėgau kometos greičiu nuo savęs link mylimųjų, palikau juos visus, ir vėl guliu.  Vėl palieku aš kažką toli, kažkas manęs nebematys, kažko nesusitiksiu jau. Ir dar vėl paliks pasaulį šiluma.
Susimąstau, ar gerai yra leisti sau daryti viską, ko nori. Individualu, aišku. Kadangi save pakankamai pažįstu ir žinau, kad Šiandieninė-aš nesugebės prisidirbti tiek, kad Rytojaus-aš tektų plaukus iš gailesčio rautis, pasitikiu, ir leidžiu – tebūnie. Nieko nenužudysiu ir visų pinigų neiššvaistysiu. Bet tai kam tą Pabėgimą tiek kartų klausyt, įsijunk kokią skanią muzikušką ir nustok šitaip jaustis, m? Išliūdėti išgedėti niekam nenutikusį dalyką…
No, kids, there’s no encore tonight.
But it goes on and on… Oh my darling…
Smagumas.
Nesakiau, man būna kvapų haliucinacijos. Nes apskritai super jautrią uoslę turiu (aš šuošuošuo), ir mano kvapų atmintis puiki. Taigivat dabar suhaliucinavau Jo odos kvapą, kai išeina iš vonios, nes niam-niam-skanią dušo želė turi. Tai, ir Thrills‘ai jau spėjo mane pralinksmint. Absoliutus smagumas.
Gero vakaro.
O gal čia blogo rašymas padeda?