Aistė ir Rokas Palėpėj

Vakar įvyko festivalio Palėpės muzika. Balta uždarymo koncertas. Pabijojus tikėtinos liūties renginys iš jaukaus senamiesčio kiemelio perkeltas į keistų kvapų pritvinkusias buvusio fabriko patalpas, kur mažumėlę trūko oro, bet ką padarysi. Muzika padeda giliau įkvėpti.

Palėpėje Jurgą gyvai išgirdau pirmą kartą, Atiką – antrą, o štai suskaičiuoti Aistės ir Roko koncertams, kuriuose teko dalyvauti, vienos rankos pirštų vargu ar užtektų. Jie visuomet užburia nuoširdumu, mistifikuotais tekstais, kiaurai veriančia muzika ir nepakartojamais balsais.

Kažkada rašiau apie akių kontakto tarp atlikėjo ir klausytojo svarbą perprantant muziką, tai va Aistė Smilgevičiūtė yra tobulai įvaldžiusi šio ryšio meną. Ne kartą pajaučiau į save įsmigusį dainininkės žvilgsnį, kuris kvietė išgirsti daugiau, nei skamba erdvėje, pajausti giliau, nei geba perkaitęs kūnas, ir nebijoti tų švelnių virpuliukų, nesiliaujančiai bėgiojančių pirmyn atgal.

Aistės ir Roko muzika pulsuoja galinga jėga, vėjavaikišku žaismu ir brandžia amžių patirtimi, todėl jų klausytis lengva, smagu ir niekad neatsibosta. Patiko koncerto pabaiga, kuomet atlikėjai ne maivydamiesi nulipo nuo scenos, laukdami, kol publika aplodismentais pakvies juos dar vienam kūriniui, o tiesiog paprastai ištarė: tai buvo paskutinė suplanuota mūsų daina, bet jei norite, galime dar ką nors pagroti.