Jurga Ivanauskaitė: Kelionė į Šambalą

Esu perskaičiusi ne vieną ir ne dvi Jurgos knygas, tačiau jos kūriniai apie patirtį Himalajų papėdėje ir budistinę išmintį stebuklingai aplenkdavo mano rankas. Dabar suprantu, kad jiems anksčiau tiesiog dar nebuvo atėjęs laikas, jų valanda išmušė dabar, kai mintyse karaliauja joga, Indija ir svajos apie keliones.

Kelio, piligrimystės, tiek fizinės, tiek metafizinės, motyvus rasime visose pasaulio religijose, o jų skelbėjai – Kristus, Buda, Mahometas – buvo nenuilstantys keliautojai, niekada neturėję vienų pastovių namų. Visais istorijos tarpsniais visose pasaulio šalyse žmonės, vedami ilgesio, Tiesos troškimo, atgailos, vilties arba nevilties, meilės Dievui ar kaip tik Jį praradę, tikėjimo ar staiga atsivėrusios prarajos, kurią tik tikėjimas gali užpildyti, po vieną, poromis ar būriais pakildavo į Kelionę.

Jaučiu, kad vis labiau imu pulsuoti fatalizmu, tikėti, kad niekas niekad neatsitinka šiaip sau, ir kai aš užduodu klausimus Kosmosui, jis atsako man atsiųsdamas tinkamus žmones, savaip susiklostančias aplinkybes arba tokias knygas, kaip ši. Kelionėje į Šambalą Ivanauskaitė gal kažkiek panašiai į Gilbert ieško savęs, kovoja su savimi, juokiasi iš savęs, griauna ir sukuria save iš naujo, ir viso to tapsmo istoriją apipina gausiais budistų dievybių, ritualų, žymių jogų ir joginių gyvenimų aprašymais.

Mes visi šitaip trokštame pastovaus saugumo jausmo, tačiau tibetiečiai budistai tvirtina, kad tai tik viena iš tragiškiausiai sudūžtančių iliuzijų. Jie sako, kad tas, kuris stengiasi sau susikurti saugią, patikimą, nekintančią aplinką, elgiasi, tarkim, kaip žmogus, kasdien investuojantis į bankrutuojantį banką. Saugumas – tai ne pinigai, ne jaukūs namai, ne ištikimi artimieji, o dvasios pusiausvyra ir teisingas realybės suvokimas.

Rašytoja taikliai ironizuoja pasakodama apie žmones iš Europos ir Amerikos, kurie bergždžiai stengiasi perprasti indų ar tibetiečių pasaulio suvokimą, paikai juos mėgdžioti; kurie karštiligiškai, vos apšilę kojas meditacijos pradmenyse, neria į pasąmonės gelmes ir baigia savo dienas pamišėlių namuose.

…postringavimai apie tai, kad vien tik valia, užsispyrimu, sunkiu darbu, atsižadėjimu ir kančia galima atverti Dangaus ar Nušvitimo vartus, pasiekti tikrąją sielos transformaciją, visada yra apgaulingi, moralizuojantys, klerikališki, kartais net prilygstantys dvasiniam šantažui. Aukščiausioji išmintis slypi ne kompulsyviame veiklume, kai atmetama tai, kas „bloga“, ir puoselėjama „gera“, o savotiškame neveiklume, atsietume, atsiribojime, kai žmogus tampa tarsi veidrodis, kuris tibetietiškai vadinamas „melongu“, kai protas „nieko negriebia, nieko neatmeta, viską priima, tačiau sau nepasilieka“.

388 puslapiai, pilni mistikos, magijos ir savito jų matymo.