Up up up!

Kai būna įtampa, man beveik visada padeda neurolingvistinių rašliavų skaitinėjimas. Šiandien atradau naują jų šaltinį.

Ir dar savarankiškai prisiminiau vieną šaunią taisyklę – tam, kad gerai jaustumeis, nereikia, kad kas nors nutiktų – reikia iš pradžių gerai jaustis, o tada tas kas nors ir nutiks. Ir štai aš lengvai lengvai atsidustu, žavingai žavingai nusišypsau savo nuostabiausiu vidiniu šypsniu, ir taip leidžiu smegenų robotukams, aklai reaguojantiems į fizinius kūno signalus, suprasti, kad viskas gerai. Juos lengva apgauti, o tada jie veikia pagal savo principus – jei gerai, tai galima atsipalaiduoti ir kūrybiškai mąstyti. Jei negerai – jie susikausto ir atsisako priiminėti man naudingus sprendimus. Automatizuoti šikniai. Gerai, kad moku jais manipuliuoti. Chi.

Iš tikrųjų, kai vat dabar – atsidusus ir nusišypsojus (tiesa, dar dirbtiniu žiovuliu galima robotukus apmauti) – pagalvoju, aš turiu viską, ko reikia: noro (svarbiausia, bliam), laiko ir resursų (maisto šaldytuve :), kad imčiausi įgyvendinti tikslus. Tai, kas blogiausia gali nutikti, vyksta dabar – tai yra nieko. O kai yra blogiausia, blogiau būti nebegali. Bet koks išorinis „nesėkmingumas” būtų tik spyris į šikną – o jie juk varo pirmyn, taigi vertinami geriau, nei stovėjimas vietoj.

Žodžiu, vaikai, man sekasi. Sėkmės ir jums. Sekite įvykius.