Dainius Kinderis: Atgal į Afriką

Kelios miniatiūrinės iš purvo drėbtos trobelės ir rusenantis laužas vidury kiemo nukėlė mane į tolimą praeitį. Mėnulio šviesa – vienintelė jų elektra, vandenį maistui ir praustis užsivirina ant laužo. Šios žavios ir archajiškos stovyklavietės šeimininkas gyvena mažame namelyje kartu su savo augintiniais balandžiais. Beveik pusę kambario užėmė kieta lova; ją jis užleido man, o pats atsigulė ant dar kietesnės žemės.

Kadangi tai knyga apie kelionę po Afriką, rašoma mėgėjišku stiliumi be pretenzijų į rašytojiškumą, noriu nenoriu lyginu ją su Aukštakalnytės Mama Afrika. Visiškai priešingi įspūdžiai! Žinoma, didžiausi skirtumai ryškėja ne todėl, kad Eglė aprašo rytinę, o Dainius – vakarinę Afrikos pakrantę. Aukštakalnytė juodajame žemyne gyveno ne vienerius metus, finansine padėtimi nesiskundė, todėl prabangiausiais džipais ir apsiginklavusi tokia fototechnika, kad net BBC žurnalistai stebėjosi, kokios televizijos konkurentai čia šalia sukinėjasi, tyrinėjo vietinių genčių gyvenimą, dalyvavo jų šventėse ir ritualuose, į kuriuos ne dažnas baltasis gali pakliūti. Tuo tarpu Dainiaus tikslas buvo autostopu nukeliauti nuo Maroko iki PAR, ir susidarė įspūdis, jog daugiausia laiko jis praleisdavo eidamas keliu, ginčydamasis muitinėse arba laukdamas vizos ambasadose.

Čia karaliauja džiunglių drambliai, virš upių sklando pelikanai, čia gorilų ir Tarzano teritorija. Čia krauju aplaistytos deimantų kasyklos, Atlanto horizonte lyg šaltosios ugnelės liepsnojantys naftos telkiniai, kraupūs nesibaigiantys karai ir brutalus valdymas, sėjantis kaukoles ir kapinynus. Čia ginklo teisė, džiunglių įstatymai ir geležinės rankos valdžia. Centrinės Afrikos keliai su išmuštomis molio duobėmis ir nuvirtusių medžių užtvaromis mažiausiai praminti. Čia mažai tiltų, bet daug upių, mažai kelių, bet daug kliūčių.

Pripažįstu, knygos autorius – nepaprastai drąsus jaunuolis, įveikęs save šimtus kartų, tikrai pavydžiu jam vidinės stiprybės. Bet po jo aprašyto Centrinės Afrikos gyvenimo man praėjo noras kadanors ten apsilankyti. Nežmoniška korupcija kiekviename žingsnyje, nuolatinis ką-man-padovanosi, besivelkantis paskui kiekvieną baltąjį žmogų, pulkai vaikų, apmėtančių turistus akmenimis, vagys, plėšikai, šimtai biurokratinių kliūčių gauti vizas… Aš suprantu, kad turistai visur permoka už prekes ir paslaugas, lyginant su vietiniais gyventojais, bet kai keliautojai yra Tavo duona, stengiesi su jais elgtis maloniai ir geranoriškai, o ne piktai ir priešiškai. Nesiginčysiu, kad Afrikos istorija turi už ką būti „dėkinga“ baltiesiems, bet jei šiaurinė musulmoniška žemyno dalis svetingai priima keliautojus, man mieliau tyrinėti jos autentiškumą.

Dar prieš parą Namibijoje kaitino saulė, o Rygoje išvydau sniegu nuklotą kelią. Vilkėti tik žalius marškinėlius su užrašu Lithuania buvo per šalta. Apsigobiau lietuviška trispalve. Netrukus buvau šiltame tautiečio automobilyje, netrukus išvydau ant aukšto stiebo pasienyje plevėsuojančią trispalvę.
Lietuva.
Grįžau.

272 įdomūs, įtraukiantys ir gausiai iliustruoti puslapiai, dar labiau pakurstę aistrą kelionėms.