Papartis
Sugrįžti į pirmykštį naivumą
Kai nereikėjo žydėti brandinti vaisių
Puoselėt grožio gimdyti kūdikių
Su milijono metų atmintimi
Stiebtis saulėn vien dėl savaiminio įgeidžio
Be suplanuotų tikslų ir motyvų
Be klausimų kodėl ir kas iš to
Klaikiai aklai priimant natūralumą
Neiškraipant absoliučios būties
Gyvenimo sau ir dėl savęs esmės
Be amžiaus be lyties be
Ant pirštų skaičiuojant pavasarius
Ir viską tą pačią akimirką užmirštant
Aš esu paparčio lemtis
Facebook komentarai
9 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Gražūs „medžiai”. Labai 🙂
Nuostabios nuotraukos ir tiesa…kuri manau atsiskleidė sodybėlėje?
🙂
Taip, ačiū, ir taip, atsiribojimas nuo betono džiunglių padeda kai ką daugiau suvokti. Na, ir šiuo metu skaitoma knyga mažumėlę prisideda…
Rodos, kad nuotraukos darytos Paparčių džiunglėse mažos boružėlės akimis 🙂
Haha! Iš tiesų, kai gulėjau tarp paparčių pasislėpusi, net šuo sunkiai mane rado.
Visas sporas apimantis džiugesys, heh 🙂
Nuostabu! Nuotraukos, Tavo kūryba.. Viskas!!!
nenoriu nuvilti bet nuotraukose ne papartis :D, nors lapai panasios strukturos, tai galima atleisti apsizioplinima 😀
Wow, nuotraukos su polėkiu! Smagu prisiminti pavasarį ir tos spalvos…