Agnès Desarthe: Suvalgykite mane

Svarstau, kada gi supratau, jog norint toliau gyventi reikia daug smarkiau nei anksčiau stengtis. Tiesiog gyventi. Nė nežinau kodėl, visada įsivaizdavau gyvenimą kalno pavidalo. Vaikystė, paauglystė ir suaugusiojo gyvenimo pradžia buvo kopimas. Vėliau, atėjus keturiasdešimtmečiui ar penkiasdešimtmečiui, prasidėdavo leidimasis, savaime suprantama, svaiginantis riedėjimas mirties link. Ši, ko gero, gana paplitusi mintis – neteisinga. Kasdien vis aiškiau tai suvokiu. Viską pradedi leisdamasis žemyn, tuščiąja eiga, be jokių pastangų. Turi į valias laiko grožėtis gamtovaizdžiu ir mėgautis aromatais – dėl to taip ilgai išlieka vaikystės kvapai.
Tik vėliau prieš mus iškyla tikrasis šlaitas, ilgokai užtrunkame, kol iš tiesų suprantame, kas tai yra – sunkus kopimas, kurio baigtis tokia pati kaip ir beprotiškas nuolydis, kuriuo, jau įsivaizdavom, visu greičiu riedą.

Jei skaitant mano tinklaraštį susidaro įspūdis, kad šiomis dienomis daugiau nieko neveikiu, tik beprotišku greičiu kremtu knygas, karts nuo karto kasdienybę paįvairindama maisto gaminimu, tai žinok, kad įspūdis beveik teisingas (ryt poryt pradžiuginsiu patiekaliuku iš bananų). Jei skaitymas jau seniai įaugo į kraują kaip stulbinantis malonumas, tai smagius virtuvės džiaugsmus dar tik imu prisijaukinti. Anksčiau valgio gaminimas man buvo buities darbas – kaip kilimų siurbimas, vonios šveitimas ar indų plovimas, dabar gi pergalingai atrandu meilę kulinarijos ir konditerijos menui. Ir drąsiai teigiu, kad tokių knygų, kaip Suvalgykite mane, skaitymas šiuos taurius jausmus tik skatina.

Norėčiau supaprastinti susitikimą, paduoti vaizdo įrašą, kuriame visa mano praeitis, ir pasakyti: štai. Štai ką iki šiol išgyvenau. Pažiūrėk ir pakalbėsime apie tai. Jaučiuosi per sena, kad pasakočiau apie vaikystę, tėvus, santuoką ir visa kita, bet netikiu pradėjimais iš naujo. Ką jis su manim darys? Pykstu ant Ali. Nekenčiu, kad nepažinojo manęs anksčiau. Pykstu, kad turėsiu viską aiškinti.

Tačiau, reikia pripažinti, nors knygos puslapiai smarkiai užkrečiamai kvepia čiobreliais, pomidorais, lauro lapais, ciberžolėm, karamele ir rozmarinais, jų centre – kvapą gniaužianti moters gyvenimo istorija, pasakojama aistringai, atvirai ir paprastučiais žodžiais. Puolusio angelo išpažintis su pasakiška pabaiga, neviltį užtapant optimizmo rėžiais. Žavinga ir itin subtiliai prancūziška.

– Jūs neturite namų, – primena.
– Tiesa.
– Ar turite santaupų?
Papurtau galvą.
– Bet man nieko nereikia, kad gyvenčiau, – sakau jam. – Beveik nieko.

219 puslapėlių.