Richard Yates: Nerimo dienos

Nenorėjau vaiko ne mažiau nei ji. Ar ne tiesa, kad nuo tos akimirkos visas gyvenimas buvo veiksmų, kurių jis nenorėjo, seka? Beviltiškai nuobodus darbas, kad įrodytų esąs atsakingas šeimos vyras. Persikėlimas į per brangų, ponišką namą, kad įrodytų savo brandų tikėjimą tvarkingumo ir geros sveikatos principais. Antras vaikas, kad įrodytų, jog pirmasis nebuvo klaida. Namas priemiestyje – kitas logiškas žingsnis, įrodantis, kad gali jį turėti. Įrodymai, įrodymai, nieko kita.

Lygiai prieš metus žiūrėjau ekranizuotas Nerimo dienas (Revolutionary Road), dabar pasiėmiau romaną, pagal kurį kurtas filmas, ir, aišku, nepalyginamai geriau. Nors žaviuosi Kate Winslet aktorystės meistriškumu, ak, kiek daug minčių ir jausmų papildomai perpratau skaitydama!

Štai kaip viskas prasidėjo. Taip mes abu patekome į šią siaubingą apgaulę. Siaubinga, šlykšti apgaulė, kad žmonės privalo atsisakyti realaus gyvenimo, „surimtėti ir nurimti“, nes turi šeimą. Tai didysis sentimentalus priemiesčių melas.

Kai kurios knygos žavi stiliaus lengvumu ar įmantrumu, kai kurios – taikliais atskleidžiamomis gyvenimo tiesomis, o kai kurios yra be galo artimos, nes pasakoja apie Tave. Taigi, leiskite prisistatyti – esu Eiprilė iš Nerimo dienų (kaip jau kad ir rašiau pernai sausį). Jaučiu tokius pat neigiamus jausmus saldžioms iščiustytoms porelėms, „susitvarkiusioms“ gyvenimą pagal VISUOMENEI PRIIMTINUS standartus (ir esančioms 100% tikromis, kad tie standartai yra jų prigimtinis šauksmas), besistengiančioms sudaryti mielų mandagių žmonių įspūdį aplinkiniams ir auginančioms vaikus, kuriems vienareikšmiškai lemta tapti neurotikais.

Nori žaisti namus, privalai turėti darbą. Nori žaisti labai gražius namus, labai mielus namus, tada privalai turėti darbą, kuris tau nepatinka. Puiku. Devyniasdešimt devyni ir devyniasdešimt devynios šimtosios procentų žmonių taip sprendžia reikalus. Taigi patikėk, drauguži, tu neturi dėl ko atsiprašinėti. Jei kas nors prieis ir paklaus: „Kodėl tai darai?“, gali būti tikras, kad jis yra tik už keturių valandų kelio nuo valstijos pamišėlių namų.

Ir taip, kartais ateina bauginančiai skaudus nusivylimas, kai pastebi į savo kasdieninį gyvenimą tyliai besismelkiančias JŲ gyvenimo detales, kai pagauni save tariančią JŲ frazes, ir – baisiausia – JIE gviešiasi netgi Tavo svajonių, apgaulingai skverbiasi į jas ant pirštų galiukų – įtikina, kad Tau reikia gražių vestuvių, bara už suknelės trumpumą, dabar – o dieve – bando įteigti norą turėti vaikų! Nes jau tada tvirtai būsi prikaustytas prie rutiniškos buities, tokios, kaip JŲ.

Reikalas tas, kad jie buvo gana keista jauna pora. Neatsakingi. Žiūrėdavo į tave kažkaip atsargiai, kalbėdavo kažkaip nesveikai.

Knygoje – 287 nuostabūs puslapiai.