Širdis su akvariumu

Staiga netikėtai, bet tyliai ir kut kut švelniai prabundu – pats nakties vidurys, gilesnis nei vidurnaktis, juodesnis nei akimirka prieš aušrą, klampesnis nei šokoladinis sapnas. Atsisėdu pataluose, pažvelgiu pro langą – na štai, jis mane ir pažadino – raudonai margas šviesulių kvietimas. Bežadis, nenumaldomas, saldžiarūgštis. Stipresnis už bet ką pasaulyje. Neįmanoma atsispirti.

Apsivelku juodą suknią, palieku vietos sparnams, nutėkšdama visus vazonus atidarau langą ir skrendu ten, kur kviečia. Šalia dūzgia mano žieminės bitės, sunkiai sugniaužusios traškius kumštelius. Ir mano geriausias draugas – didysis snieginis apuokas, protingiausias iš visų gyvūnų, pasipuošęs aksomine kunigaikščio skraiste. Tas, kuris, man paklausus, ką reiškia demiurgas, baliustrada ar ugniasienė, apuokiškai paslaptingai prisimerkia ir šypsosi, o paprašius Kalėdoms pelėdos pareiškia, kad šie paukščiai nėra žaislai. Pataria stipriau sučiaupti lūpas, kad skrendant snaigių neprisiryčiau. Mano antakiuotasis.

Ir štai mes čia – prie raudonai margo šviesulių kvietimo, čiauškiam, šnabždamės ir kikenam, sulendam į apsnigtą vežimėlių saugojimo būdelę, dalinamės kvėpuojamu oru, lakuojamės juodai nagus, vedžiojamės akis angliukais, tūpčiojam ir pučiamės, tampam aistringais vienas kito gerbėjais (kalbu apie mus su apuoku ir bitėmis).

Grojam metalofonais ir žvanguliais.

Gaunam dovanų!

Ieškom įkvėpimo ir pabaigos šiai istorijai. Ir taip jau trečia para. Pradeda varginti. Šeki turėkis. Susikurk gražų finalą. Pagal savo skonį ir įpročius.

(gali ir čia užrašyti)