Musės tarp razinų

Slyvos trykšta kumščiuose, išlaisvindamos ilgai kauptas vasaras ir atodūsius, vairuoju naktį, valytuvais brūžuoju, Tavo akys vynuogės, Tavo delnai jaukūs paukščiai, tirpsta medus keptuvėje ir tarp krūtų, spurda raudonėliai ant picos papločių, ir jei dabar būtume kitais žmonėmis, o, kaip viskas būtų.

Apelsinai šnara alegorijas apie ūksmingas giraites, alėjų pavėsį, nepadorius šešėlius ir sunkiai sulaikomus garsus, sunkiasi sultys, minkštimas ir skraidžioja sėklos po visą nustėrusį lapkritį, su šaliku, kepure, pirštinėmis ir viltimi, ir garais iš karštų burnų, pasiilgusių bruknių ir spanguolių, kas kartą nustembančių, kai jas pabučiuoja.

Tau patinka mano Muzika.

Ir kaip Vairuoju.

Ir vyšnios, kukurūzai, datulės, obuoliai, granatai, kiviai, kriaušės, morkos, netgi persimonai ir tekšės, užsukim, į, šitą, piceriją, deja, jau, nebedirbam, prašmatnūs šokiai, kvailelė juokiasi, pavyduolė šnairuoja, kraujas iš lūpos laša, varva, nesustoja, tyliai kariauna žygiuoja, senasis soboras, Kaunas, slapta meilė, staigūs posūkiai, tik Tu jau nesustok.

Ir viskas nepadoriai atvira, ir viskas nepadoriai uždara, kramtyk, ryk, apsilaižyk, kebabas lavaše, submarinas su kumpiu ir sūriu, naktimi virpančios rankos, verdančių blakstienų poezija, penki litai šešiasdešimt.

Labas rytas, Lietuva, spausk ant skydelio „Prisidėk neatverdamas piniginės”, ir mane ištiks stebuklas.