Obuoliauti

Pažliugusiais molynais, slidžia žole, tamsėjančiais vakarais ir ilgesingu šuns kauksmu atvykstu atvažiuoju atbėgu prisiparkuoju ir ko man vidun? Obuoliai juk čia.

Klausykis.

Bumt. Bumt. Bumt bumt bumt. Dusliai, užtikrintai, iš prigimties, kaip žinojo nujautė ir instinktyviai kauliukuose brandino obelys prieš tūkstantį metų, prieš milijoną, kai prasidėjo viskas, net ir pats pasaulis. Visatos pradžios obuolys. Bumt.

Tobulas garsas, suvienijantis į harmoningą būtį praeitį su ateitim, senatvę su kūdikyste, dykumą su ledynais, ir ruoniais, ir baltosiom meškom, ir eketėm, ir pašvaistėm, ir gurgždžiančiu sniegu po banginių medžiotojo batais. Jis išsitraukia obuolį iš kišenės, atsikanda, ir sultys. Ir vėl pradžia. Lemianti pabaigą.

Niutonui ant galvos, Adomui į nuodėmę, amerikietiškam pyragui, bumt obuolys.

Rudenėjančiam ilgesiui, košmariškai prieblandai, bar bar bar į palangę ryte vakare, o šuo atsisako eiti į lauką tokiu oru, o ką man daryt, smilkalai iš sandalo ir jazminų, vaisinės arbatos puodeliai, ir vėl viskas atsimuša į kosminį bumt, priskinam dėžę, prikratom antrą, brolis obelyje, obuolys brolyje, man nešalta, aš su pirštinėm, jos kaip esminis simbolis, šaukiantis rėkiantis apie pasikeitusią situaciją, taip, nebe vasara, taip, bumsi, reikia žvakių, reikia židinių, krosnelių, antklodžių, vilnos, avelių, skambalėlių, per laukus per miškus kad bėgtų, obuolių netraiškytų, geriau iš jų iškepsime pyragą (su pienu), išsispausime sulčių (su morkomis), įvelsim juos į savo gyvenimus, kad nebeatskirtume, kur obuoliai, o kur mes, paklusime, susitaikysime, įtikėsime, paženklinsime save obuolio įspaudu, o karstus apmėtysim graužtukais, nes girdi, kaip bumt bumt bumt.

Nuo pradžios, per visą žmonijos istoriją, ridenasi, šviečia, uždavinėja klausimus, lemia posūkius, pasistraksėdami, prieštaraudami dėžių įtvarams, vien tik savo vaga, savo keliais, nuo šakos iki žolės, bumt.