Atogrąža

Niekas labiau nestingdo pasaulio vaizdo į kretančią želė, nei nesuskaičiuojamos įvairovės kategorizavimas, bet visgi. Kartais man atrodo, kad visus žmones galima suskirstyti į dvi rūšis: tuos, kurie į gyvenimą žiūri rimtai ir tuos, kuriems jis – tik žaidimas.

Vaikystėje visi priklausome antrajai kategorijai. Kuriamės įsivaizduojamus draugus, nemirkčiodami fantazuojame (suaugę sako – nemirkčiodami meluojame), paklausti, kuo būsime užaugę, imame svaičioti ką tik panorėję, nes visi žino – ateitis mūsų, gali nutikti bet kas, ir užaugti iš mūsų tikrai gali tiek balerina, tiek gydytojas.

Kažkas užauga. Ir nutinka kai kas baisaus – tenka surimtėti. Prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Įsipareigoti. Liautis juokavus. Liautis žaidus. Pamenu, mane net gąsdindavo: palauk, pradėsi gyventi už savo pinigus, va tada tai pamatysi! Būūūūū!!! Kažkaip nieko siaubingo neišvydau. Vienus malonumus. Antras baisumų etapas – va kai ne tik už savo sotų pilvą, bet ir už atžalų skrandukus būsi atsakinga, tada tai sužinosi (koks rimtas dalykas šis pasaulis)! O aš galvoju, kad vaikai reikalingi gyvenimo kokybei pagerinti, nes jei pabloginti, tai kam jų susilaukti?

Tada išvykstu į kokią nors svečią šalį, pasibastau atokiuose tankiai apgyvendintuose rajonuose, ir vis aiškiau suvokiu, koks absurdas yra taip sugrūsti savęs vaizdą į pasaulio bambos vietą beigi numanyti ateisiant pasaulio pabaigą, jei, tarkim, per pusmetį nerasi darbo! Šimtai, tūkstančiai, milijonai ir netgi milijardai gyvena aplink mane, bando sukurti iš savo gyvenimo tobulą filmą, kiek tai yra jų išgalėms ir įsivaizdavimui, ir kas gaunasi? Vieniems geriau, kitiems blogiau. Vieni gyvendami jaučia malonumą, kiti – kančią. Argi tai priklauso nuo pastangų? Ar tie, kurie labiau stengiasi ir sunkiau dirba, savaitgaliais krykštauja smagiau?

Kartais mėgstu įsivaizduoti, kad esame kažkokių barzdotų dėdžių, kad ir antikos dievų, sumesti į šį pasaulį jų, stebėtojų, pramogai ir linksmybėms, kad iš dangaus galėtų žiūrėti, kaip, gavę tas pačias sąlygas ir išgirdę tas pačias žaidimo taisykles, žmogiukai skirtingai bando išgauti iš gyvenimo tai, kas geriausia. Tada kyla nenumaldomas noras užsitempti pačias ryškiausias rožines pėdkelnes, išeiti į pažliugusią pievą ir treptelti – žiūrėkit, dėdės! Aš neleisiu Jums nuobodžiauti! Ir padaryt iš savo gyvenimo ką nors įdomesnio. Tiesiog, įvairovės dėlei.

Ir todėl, kosminiu tuneliu artėdama prie svaigaus trisdešimtmečio, mėgstu apsirengti ir išsidarkyti kaip žalia žaliaakė paauglė, todėl paskui apsauginiai ir nauji pažįstami sprogdina akis, išgirdę mano tikrąjį amžių, todėl mieliau renkuosi bastymąsi po Latviją be žemėlapio ir be lato kišenėje su besibaigiančiu kuro baku, nei kūdikio atpylinėjimų valymąsi nuo šviežiai išskalbtų kelnių, o jau tos bobiškos šukuosenos!!! Sunkiai surasčiau pasaulyje nuobodesnio dalyko pavyzdį, rimtai. Man maga suktis ratu ir klykti: atsibuskit, kvaišos, juk čia tik žaidimas!

Bet žinau, kad tie, kurie rimti, pyksta ant tų, kurie kvailioja. Kaip gi taip galima? Pasaulyje krizė, o ji atsisako siūlomo darbo, nes jai per mažai tiek pinigų, už kiek kitur visa šeima pragyvena? Ne, iš tiesų, aš kartais prisiverčiu nutaisyti liūdną vargšelės grimasą, kad tik tie rimtuoliai, gyvenantys teisingai ir dirbantys už tūkstantį, pasijustų geriau: sakau, o, taip, kaip sunku man gyventi be darbo (o iš tiesų niekada negyvenau geriau).

Skaitau Henrį Millerį ir man atrodo, kad jis mane supranta:

„Niekada nieko nebepardavinėsiu, net jeigu tektų badauti. Dabar eisiu namo, sėsiu prie stalo ir iš tikrųjų rašysiu apie žmones. O jei kas nors pasibels į duris norėdamas man ką nors parduoti, pakviesiu jį vidun ir paklausiu: „Kodėl tu tuo užsiimi?“ Ir jeigu jis atsakys, kad turi užsidirbti pragyvenimui, pasiūlysiu jam visus savo pinigus ir maldausiu jį dar kartą pagalvoti, ką daro. Noriu paveikti kuo daugiau žmonių, kad jie neapsimetinėtų, jog turi daryti vieną ar kitą dalyką todėl, kad reikia užsidirbti pragyvenimui. Tai netiesa.“ (tai ištrauka iš „Ožiaragio atogrąžos“. Dieviška knyga. Jos paveikta pilstyčiau ir pilstyčiau kiaurą dieną, naktį, kitą dieną, kol rastųsi prastas genijaus atgarsis, vėstančios sielos atspindys aptrupėjusiame veidrodyje, bet jei Milleriui nepavyko įtikinti sustabarėjusių ožių, kodėl man turėtų? Kodėl man turėtų rūpėti? Nes kartais jaučiuosi kaip vaikas, kuriam nereikia eiti į mokyklą, o visi draugai bei bendraamžiai joje kali, ir aš vaipausi prieš pirmo aukšto klasių langus, o tie, klasėse, galvoja – viešpatėliau!)