Šiuo metu nėra juodraščio įrašų

Tu esi mano svaigus pasąmonės srautas, aš esu persikais kvepianti bejėgė vasaros naktis. Su pilnomis kišenėmis kaštonų. Išsaugančių gyvybę, persmelkiančių šerdį, trypčiojant iš nevilties, negavus reikiamos spalvos batelių. Žalios. Aš geidžiu miesto šviesų ir miško kvapų vienu metu, jei rasi tokį namą, nupirk, prašau, Kalėdoms.

Tęsiu kitą dieną. Šiandien. Vasara nė velnio nebekvepia. Ir sapnuoju nebe vaikus, o tai, kaip gėda man Kim Vermillion prisipažinti, kad iškeičiu ją į Amandą Palmer. Iš tikrųjų tai nieko aš nekeičiu. Nuolat lieku su savo draskančiu smegenis nerimu ir kerėpliškai sumušta alkūne.

Gerai, toliau apie šunį. Nors, ką apie jį? Miega ir dreba. Sapnuoja ir šypsosi. Džiūgauja ir draskosi. Visai kaip mano klaikia rožine spalva besispjaudanti širdis. Kaip poetiška ir kaip dar labiau patetiška. Paštetiška. Vytinta dešra, riebiai aptepliota majonezu su krapais. Dzūkai su grybais. Sesė serga.

Prie laužo, nes šalta, ištempus rankoves ant plaštakų, svetimas akcentas, juokai, juodai, plaukai, vienodos suknelės, niekada ilgos. Nemiga, kai norisi smigti, snaudulys, kai privalau, aš privalau išlikti budri (budrė) ir išgyventi šią gyvenimo akimirką iki galo, nes paskui visuomet ją prisiminsiu, kaip pačią įtempčiausią, gūdžiai susapnuojamą, blakstienos, jūs laikykitės, brangiosios, kaselės, pastirksokit dar truputį taip žaviai, kaip tik mokat, mes visos išvien (ar ne?), išsilaikysim, tik dėl tos vienintelės akimirkos, gyvenimo akimirkos, ji visam laikui, sutarta? Nuotrauka atsiminimui, nepamiršk užsirašyti datos kitoj pusėj, nu bet tai uojetau.

Man kartais vaidenasi, jog girdžiu skaipo pranešimus, kai einu gatve arba guliu lovoj, išjungusi kompiuterį.