Roko naktys 2009: pasitikti rytą su žvaigždėmis

Dabar įsivaizduok: savijauta kaip dvi naktis beveik nemiegojus – toks lengvas apsvaigimas ir nerealumo jausmas. Ketvirta ryto, šalčiausia valanda, pradeda brėkšti, dangus dažosi keistai rožinėmis spalvomis. Ant pievų sunkiai gulasi tirštos miglos. Karts nuo karto ir automobilis, kuriuo važiuoji, papuola į stebėtinai debesį primenantį rūką. Sau už nugaros girdi balsą, šimtu procentu atitinkantį tą, kuriuo įsivaizduoji šnabždant šėtoną, jis švokšdamas dainuoja Tau apie kažkokius Raven Gates. Visgi manai, kad balsas pats nerealiausias, kokio teko kada klausytis, toks, nuo kurio lengvai gali tapti priklausomas. Atsisuki, ir pamatai pirmųjų aušros spindulių šviesoje mažais blizgučiais švytintį veidą, lygiai kaip Edvardo Kuleno iš Twilight. Taip, plaukai irgi juodi, o veidas irgi baltas.

Tai ne sapnas ir ne haliucinacija.

Tai mano Roko naktys. Jų kulminacija.

O buvo taip. Organizatoriai paprašė nuvežti Disco Ensemble iki Daugpilyje esančio viešbučio, ten pernakvoti ir ryte grupę pristatyti iki Rygos aerouosto. Eilinį kartą padėkojau dangui už apšviestą mano protą apsisprendžiant nevartoti alkoholio, nes šiaip pirmą nakties šeštadienį Roko naktyse būtų buvę sunkoka rasti blaivų piliečių, o Disco Ensemble man nerealiai patiko, taigi apsidžiaugiau galėdama juos transportuoti. Pakeliui sustojus nusilengvinti ne aš juos, o jie mane fotkino, ir tada prisiminiau jau porą savaičių mintyse skambančią frazę, kad visi mes roko žvaigždės. Mintys nemelavo.

Viešbutyje su didžiausiu malonumu palindau po dušu ir įsisukau į baltutėlius minkštutėlius patalus, dar pasvarsčiusi, ką šiuo metu veikia mano miegmaišis palapinėje. Užmigti taip lengvai, kaip tikėjausi, nepavyko, nes mąsčiau galbūt ryte važiuojant paimti iš Disco Ensemble interviu savo tinklaraštukui, dėliojausi klausimus ir panašiai. Po valandos ar pusantros sulaukiau skambučio, kad Deathstars‘ai susipyko su juos vežusiu vairuotoju, įsiutę ėmė mosikuotis lazdomis ir kad juos tučtuojau reikia vežti Rygon. Vairuoti jau galėjo ir kitas žmogus, tuo tarpu aš gavau užduotį nuraminti įsisiautėjusius Deathstars‘us, kad mūsų kraštus jie paliktų linksmi ir patenkinti. O siaube. Kodėl vietoj linksmų ir nuoširdžių emorokerių gaunu piktus metalistus?

O bet tačiau. Patys pikčiausi užmigo vos pradėjus kelionę, liko už mūsų sėdintys vokalistas Andreas „Whiplasher Bernadotte” Bergh ir prodiuseris bei gitaristas Emil „Nightmare Industries” Nödtveidt. Tais blizgučiais švytėjo Andreas, ir visą mašiniuką tiek priblizgino, kad aš visa spindinti Kaunan pargrįžau. Galų gale užknarkė ir jis, taigi likusias tris – keturias kelionės valandas praplepėjom su Emiliu. Nuo vaikystės svajonių iki planų penkiasdešimtmečiui, nuo muzikos iki psichologijos, nuo kelionių įspūdžių iki grupės narių fobijų, nenutilom nei minutei, ir tai nebuvo tarsi darbas „užimti žvaigždę, kad nenuobodžiautų”, tiesiog žmogus tikrai pasitaikė protingas, šarmingas ir šaunus.

Aišku, dar nusifotkinau – su Disco Ensemble šeštame viešbučio aukšte, kur nakvojom; su Emiliu – prie Rygos aerouosto, bet po tiekos laiko nemiegojimo, su vakarykščiu makiažu ir nugulėta šukuosena atrodau klaikiai, tai rodau sumažintą versiją: