Birželį žiūrėjau

Įrodymas (Proof) – pradėjau žiūrėt, nes pamačiau, kad vaidina du iš mano mėgstamiausiųjų aktorių – Jake Gyllenhaal ir Gwyneth Paltrow. Šiaip filmas gana slegiantis, greičiausiai dėl Gwyneth herojės nuolatinės baimės būti paveldėjusiai iš mirusio tėvo ne tik talentą, bet ir psichinę ligą. Nerimastingumas ir verkšlenimai sukuria ypatingą nuotaiką, kuriai atsvara bando būti Jake‘o herojaus entuziazmas ir pragmatiškas sesers požiūris į gyvenimą.

Garbanė Sju (Curly Sue) – vienas iš tų senų mielų jaukių filmų, kurie tinkami žiūrėti savaitgalio rytais, kai girdi, kad į palangę barškina lietus, ir tai reiškia, kad visiškai nėra kur skubėti. Smagu matyt, kad nors retkarčiais filmų kūrėjai „leidžia” turtingoms nepriklausomoms moterims išgelbėti skurdžius vyrus su vaikais, o ne atvirkščiai, kaip paprastai būna.

Galutinis tikslas 2 (The Final Destination 2) – kai neužmiegi ir dėl to vėpsai teliką, geriau tokių filmų nesirinkti… Aš apskritai labai jautriai reaguoju į viską, kas susiję su akimis – galiu apsiašaroti vien žiūrėdama į priartintą verkiančios akies vaizdą, tai įsivaizduok, kaip man jaustis, kai rodo, jog metalinės kopėčios persmeigia vaikinui galvą per akis… Fui.

Requiem svajonei (Requiem for a Dream) – oho, tikrai įspūdingas ir sukrečiantis… Super vaizdai, super garsai, žiauri (bet gal įprasta?) istorija. Meilės alkis ir slegianti vienatvė nuveda įvairiomis kryptimis, ir savižudybei būdų yra šimtai… Vienas iš tų filmų, kurie tikrai kažką palieka galvoje visam gyvenimui.

Nereikalingi žmonės (Loss) – nusprendžiau susipažinti su pernykščiais lietuviško kino šedevrais ir savo akim įsitikinti, ar jie tikrai tokie baisūs ir nuobodūs, kaip apie juos kalba. Tai tikrai taip. Vienintelis pliusas – kiek įdomesnis operatoriaus darbas, keletas filmo vietų atrodo tikrai originaliai, bet siužetas, vaidyba, ištęstumas, ką jie bando apgauti?

Larsas ir tikra mergina (Lars and the Real Girl) – truputėlį šokiruojantis, truputėlį juokingas, bet šiaip mielas, originalaus siužeto ir įsimenantis filmas. Aprašymuose nurodoma, kad tai komedija/drama, ir išties sunku suprasti, kuris iš jų labiau. Nes vienišo ir nenorinčio (nemokančio?) priimti artimųjų šilumos vyro gyvenimas tikrai nėra nei lengvas, nei juokingas, ir būdai, kuriais jis imasi spręsti savo problemas, yra ganėtinai išradingi, bet tam tikros situacijos sukeldavo gardų nuoširdų juoką. Žodžiu patiko.

Bėk neatsigręždamas (Running Scared) – dažniausiai kai būna filmai apie susišaudymus, tai vaikai arba būna naudojami kaip įkaitai, arba koks nors herojus keršija už nužudytas atžalas. Šįkart mažieji įtraukiami į siužetą jiems į rankas įduodant ginklus bei perpinant scenarijų jų drąsos ir sumanumo įrodymais. Žiauru, kruvina, neteisinga, bet galų gale viskas baigiasi gerai. Ai, nu ir vėl ta juokingai amerikiečių vaizduojama rusų mafija!

Tobula žmogžudystė (A Perfect Murder) – ji jam neištikima, jis nusprendžia ją nužudyti meilužio rankomis, tuo pačiu išgelbėjant bankrutuojantį savo verslą. Viskas būtų per daug paprasta, jei taip imtų ir pavyktų! Na ir aišku, žavioji Gwyneth Paltrow…

Keršto valanda (Walking Tall) – kažkokia primityvi vienas-geras-prieš-daug-blogų nesąmonė, netgi keista, kad XXI-ame amžiuje dar kuriami tokie filmai. Na atseit čia šiuolaikinis senojo filmo perdirbinys. Kodėl žiūrėjau? Dėl Knoxvillo!

Pašėlęs Maksas. Keliaujantis karys (Mad Max 2: The Road Warrior) – pasirodo, kai aš dar nebuvau gimusi, Melas Gibsonas jau vaidino filme apie post-apokaliptinę Australiją kaip jaunas gražus aktorius (tikrai, kaip keista, – tokio šiuolaikiško grožio), ir visokie specialieji efektai jau tada buvo įspūdingi.

Saulėlydis (Twilight) – Tuoma sakė būtinai pažiūrėti, brolis sakė jokiais būdais nežiūrėti, Laura išgyrė knygas, pagal kurią filmas pastatytas. Pažiūrėjau, kad žinočiau, apie ką. Nu tai to Edwardo neįsimylėjau, nes man jau nebe keturiolika, be to, vyrai išdažytomis lūpomis (nesvarbu, kad atseit kraujas, vis viena lūpdažis) man kažkaip nea, bet šiaip toks lengvas mielas ir romantiškas filmukas visai skaniai susikramtė.