Būti laimingam / turėti laimę

Ką darai, kai pamatai beprotiškai gražų vaizdą? Fotografuoji. O kai klaidžiodamas miške užtinki kvapnių žydinčių gėlių pievelę? Prisiskini, kad galėtum jomis džiaugtis kambary. Kodėl? Nes radęs grožį, užuot trumpam pasigėrėjęs ir palikęs, jauti nenumaldomą troškimą jį turėti sau. „Turėti ar būti?”, prieš kelis dešimtmečius klausė neofroidizmo pradininkas Erich Fromm, lygindamas dviejų tipų mąstysenas, netgi gyvenimo būdus. Man rodos, kad ir šiandien sunkiausiai krizę išgyvena ne tie, kurių pajamos sumažėjo iki minimumo, o tie, kurie savo asmenybės vertę suvokia pagal turimų materialinių vertybių kiekį. Turi gerą laiką, užuot jį gerai praleidę, nes viską gali nusipirkti. Ir laiką (?).

Svaičiojau lankydamasi jaukiuose Tenerifės miestukuose, kaip gera būtų čia arba čia vilužę ant vandenyno kranto atostogoms įsigyti. Bet kai iš tiesų pagalvoji, tai kiek už pinigus, sukištus į nekilnojamą turtą, skirtingose vietose paatostogauti besinuomodamas gali! Nesi pririštas prie vietos, nereikia rūpintis, kad kas tos vilos neapvogtų ar langų neišdaužytų. Svarbu tik atsikratyti troškimo turėti. Būti daug smagiau.

Man pačiai anksčiau nuosavas namas atrodė savaime suprantama siekiamybė. Ir ne dėl to, kad neužtektų vietos trijų kambarių bute, kuriame dabar gyvename trise, įskaitant šunį, o tik dėl galimybės savame kieme paskaityti knygą ar atsigerti arbatos. Dabar, geriau pagalvojusi, aš suvokiau, kad norint išlaikyti gražią pievelę, su gražiai apkarpytais krūmeliais ir gražiai užaugintais medeliais, reikia ne tik gražaus pinigo turėti, bet ir tiek gražaus laiko kapstantis praleisti, kad tą knygą gal vieną kartą per mėnesį lauke pasiskaitytum. Tuo tarpu Kaunas – gražiai žalias miestas, pasirodo, ir ramių viečikių poilsiui – nesuskaičiuosi, o dar jie ir sodininkus samdo, taigi gražu nemokamai! Taigi, jei asmenybės ambicijos nesiekia turėti, o užtenka būti, – laimės pilnos pievos!