Nusistebėjimai ir pasipiktinimai
Berlyne, kaip ir visoj Vokietijoj, vis dar jaučiamas atsiprašinėjimo už vieno bepročio kadaise užsuktą žudymo karuselę kvapas. Žmonės, neturėję nieko bendro su nusikaltimais, lankstosi ir keliaklupsčiauja, lyg tai galėtų atpirkti kažkieno kaltę. Žinoma, sutinku, kad aukų atminimas neturi būti užmirštas, tarkim, memorialas iš tūkstančių akmenų vidury miesto yra puiki idėja, vaikščiodamas ir pasiklysdamas tarp tų luitų pasijunti tikrai keistokai, tačiau kaip Tau faktas, kad kiekvienas pastatas, kaip nors susijęs su žydais, nesvarbu, ar tai būtų sinagoga, ar muziejus apie tautos kultūrą, yra dieną naktį akylai saugomas policijos? Kodėl šiandien tas statusas turėtų būti išskirtinis?
Iš kitos pusės labai keista, kai, keliaklupsčiaudami dėl Adolfo beprotysčių, vokiečiai gražioj vietoj vidury sostinės laiko dailiai apsodintą ir prižiūrėtą memorialinį parką sovietų kariams, kur ant keliasdešimties akmens luitų iškalti „prasmingi” dėdės Josifo žodžiai.
Ar kas nors toleruotų bet kurioj pasaulio šaly taip dailiai cituojamą Hitlerį? O gal dėl Stalino represijų mirdami žmonės kažkaip kitaip (mažiau?) kentėjo?
5 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Iš nuotraukos matau, kad buvai žydų muziejuje 🙂
Taip, buvau! Bet, tiesą sakant, iš jo tikėjausi daugiau – kažkaip netoli namų esančiame IX-to forto muziejuj didesnis siaubas ir akivaizdesnis šiurpulys dėl nacių nusikaltimų apima. Tiesa, šalia veikė speciali (ne nuolatinė) ekspozicija „Deadly Medicine”, tai ji padarė įspūdį.
Žydų muziejus patiko dėl to, kad visi eksponatai aprašyti ir angliškai, ne tik vokiškai, ko kituose muziejuose labai pasigedau…
Visa bėda su komunistų vykdytomis represijomis yra ta, kad komunistinis rėžimas, kitaip nei nacizmas, pasaulyje nėra pripažintas nusikalstamu. Rusija save rodo tik kaip Europos vaduotoją nuo fašistinės Vokietijos, o apie bet kokias savo pačios vykdytas represijas nenori net girdėti. Ir įstatymą tam tikslui dabar priėmė – prieš istorijos klastojimą neva.
Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad mes turime pamiršti ir nekalbėti apie tai, ką su mumis darė ir norėjo padaryti visus 50 metų.
aš tai pat piktinausi apie vienos geležinį karį (http://nezinau.files.wordpress.com/2008/05/12-fy-komunist.jpg). milžinišką paminklą sovietams. fui kaip nepatiko.
Su žydais susiję pastatai saugomi policijos, nes Vokietijoj dar yra nacių, kurie nepasikuklins nupiešt vyrišką lytinį organą ant tokių paminklų arba kokį žudantį šūkį. O kaltės jausmas dar, manyčiau, gyvuos bent dešimt metų. Vienas vokietis pasakojo, kad vokiečių tauta vėl po ilgos pertraukos pradėjo jausti tautiškumo dvasią tik per Europos futbolo čempionatą. Dabar kone kiekvienas vokietis tapo futbolo fanatiku.