O kaip nenorėčiau aš vėl

Kaip norėčiau sugrįžt į vaikystę, kai nebuvo jokių rūpesčių, tik drugelių gaudymas gėlėtoje pievoje… Ne! Niekada nebuvau taip pagalvojus ir nesupratau žmonių, šitaip kalbančių. Nebuvo problemų? Viešpačiuk, gal jie atmintį prarado? Nuo pat gimimo mus lydi nesusipratimai ir egzistencinės bėdos – nori valgyt, užpakalis šlapias, barškaliukas kažkur nukrito, – ir Tu nieko negali padaryt, net to pasakyti! Turi rėkt ir kažkokiu stebuklingu telepatiniu būdu tiems dideliems žmonėms išaiškint savo problemas. Ir kur toliau viskas ritasi? Darželis, kur liepia prie sriubos valgyt duoną, ne visi žaislai, kurių beprotiškai reikia, nuperkami, tada mokykla, visapusiškas reikalavimas paklusti suaugusiojo valiai, o dar klasiokai šaiposi iš pavardės, paauglystė – o siaube, namo grįžt visada anksčiau nei įsibėgėja tūsas, ir iš kur gaut pinigų vasaros festivaliams, kaip įtikinti, kad leistų antakį prasiverti… Net studentavimo laikai nėra aukso amžius – prabunda instinktas užsidirbti saviems poreikiams, tas suknistas paskaitų ir darbo laiko derinimas verčia nerimauti, ir jau taip norisi kelti sparnus iš tėvų lizdo, bet dar neuždirbi visiškam savarankiškumui…

Ir jau tada, kai visas šitas šurmulynas baigiasi, gali atsikvėpti. Pirkti ką nori, grįžti namo, kada nori, nevalgyt duonos prie sriubos… Ne, rimtai, visą gyvenimą jaučiu, kad mano geriausias amžius yra dabartinis. Nes kuo toliau, tuo laimingesnė tampu. Savarankiška, nepriklausoma, pati atsakinga už savo poreikių tenkinimą. Nors negalėčiau pasakyti, kad mano vaikystė nebuvo laiminga – pirmas vaikas tėvams, pirma anūkė seneliams – buvau protingai lepinama, maloniu dėmesiu apvyniota ir sumaniai lavinama, tačiau į tuos laikus grįžti tikrai nenorėčiau. Nes tiesiog šiandiena yra pati puikiausia!