Balandį skaičiau

Dalia Jazukevičiūtė „Anarchistės išpažintis”
Laikrodžiais aš netikiu ir niekada netikėjau. Jeigu jie visi kaip susitarę imtų savo rodykles varyti atgal, pasaulyje niekas nepasikeistų. Vis tiek lytų lietus, oštų medžiai ir plauktų debesys. Gal kas nebežinotų, kada jam reikia skuosti į darbą, ir juo geriau. Dirbk nedirbęs, vis tiek liksi toks, koks buvai, tik mažiau nusiplūkęs.

Witold Gombrowicz „Dienoraštis 1961-1969 III”
Vis dėlto ar filosofija, kuri remiasi sąmone, gali turėti daug bendra su būtimi? Juk sąmonė kaip tokia gyvenimui yra abejinga. Gyvenimas pažįsta tik nemalonumo ir malonumo kategorijas. Pasaulis mums egzistuoja tik kaip skausmo arba pasitenkinimo galimybė. Sąmonė, kol netampa skausmo arba pasitenkinimo sąmone, mums neturi jokios reikšmės. Suvokiau tokį medį esant – ir kas iš to? Nuo to man nei šilta, nei šalta. Suvokta būtis nėra būtis, kol nepajusiu jos pojūčiais. Svarbu ne suvokta, o pajausta būtis. Tad sąmonė turi būti pojūčių sąmonė, o ne tiesioginė būties sąmonė.

Haruki Murakami „Mylimoji Sputnik”
Jei pasigilintume, mano pirmutinė rašymo taisyklė buvo ir tuos dalykus, kuriuos (manau, kad) žinau, užrašyti taip, tarsi nežinočiau. Jei imsi galvoti: „ai, šitai ir taip žinau; nėra ko gaišti laiko užrašinėjant”, viskas nueis šuniui ant uodegos. Tikriausiai man nieko tada neišeitų. Pavyzdžiui, galbūt aš (o gal tu) likčiau siaubingai išduota, pamaniusi apie ką nors iš aplinkinių: „ai, šitą žmogų gerai pažįstu; nėra ko apie jį dar galvoti; viskas gerai”. Anapus dalykų, apie kuriuos manome jau pakankamai žinantys, slypi dar tiek pat nežinomybės.
Supratimas visuomet tėra apsirikimų suma.
Tai (nors tik šiame pasakojime) mano kuklus pasaulio suvokimo būdas.

Dalia Jazukevičiūtė „Juodas kvadratas”
Tame mažame miestelyje jau nebebuvo kuo kvėpuoti. Man trūko oro ir erdvės. Mano supratimas apie gyvenimą buvo toks: gyvenimas – tai kažkokia užduotis, kurią reikia pulti ir didvyriškai, pasiaukojamai, žinoma, nė kiek nedvejojant, išspręsti. Gyvenimas – man vaidenosi – tarsi koks aukštas kalnas, kurio viršūnę būtent aš turiu užkariauti. O paskui iškilmingai numirti, nepaguodžiamoms minioms stūgaujant prie mano karsto. Iš gailesčio man. Ir iš nevilties, kad jie liko be manęs. Štai taip.

John Maxwell Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai”
Tačiau užvis labiausiai, vasarai slenkant į pabaigą, jis mokėsi pamėgt tingumą, tingumą jau nebe kaip laisvės tarpus, vogčia vienur kitur nugvelbtus nuo priverstinio darbo, ne kaip tas menkutes slaptas vagystes, kai sėdi ant kulnų prieš kokią gėlių lysvę su karančiu tarp pirštų kauptuku, – o kaip atsidavimą laikui visa savo esybe, laikui, iš lėto tekančiam tarsi alyva nuo horizonto iki horizonto per pasaulio veidą, plūste užplūstančiam kūną, išplintančiam pažastyse, slėpsnose ir virpinančiam akių vokų ramybę.

Italo Calvino „Jeigu keleivis žiemos naktį”
Jau padrikoje pirmo susitikimo improvizacijoje galima įskaityti bendro gyvenimo ateitį. Šiandien vienas kitam esate skaitymo objektas, kiekvienas iš jūsų skaito kitame neparašytą savo istoriją. Rytoj, Skaitytojau ir Skaitytoja, jei jūs sugulsite į vieną lovą kaip tvarkinga pora, kiekvienas užsidegsite galvūgaly lempą ir nugrimsite į savo knygą; miego artėjimą lydės du lygiagretūs skaitymai; judu išjungsite šviesą – pirma tu, paskui tu, atskirų visatų palikuonys, jūs trumpam atsidursite tamsoje, kur visi atstumai išsitrina anksčiau, nei priešingi sapnai vėl nuneš tave į vieną pusę, o tave į kitą. Tačiau nesišaipykit iš tokios santuokinės darnos perspektyvos: ar galite man parodyti laimingesnės poros paveikslą?