Vasarį skaičiau

Witold Gombrowicz „Ferdydurkė”
Visų pirma kartą ir visam laikui nutraukite ryšius su žodžiu menas, taip pat su kitu žodžiu – menininkas. Nustokite maudytis tuose žodžiuose, kuriuos kartojate su begaline monotonija. Argi ne teisybė, kad kiekvienas žmogus yra truputėlį menininkas? Argi nėra taip, kad žmonija kuria meną ne tik popieriuje ar ant drobės, bet ir kiekvieną gyvenimo valandėlę – kai mergina įsismeigia į plaukus gėlę, kai pokalbio metu mums išsprūsta vykęs sąmojis, kai tirpstame prieblandoje saulei leidžiantis – kas gi visa tai yra, jeigu ne meno apeigos? Jeigu taip, tai kam tada tas keistas ir kvailas dalijimas į „menininkus” ir visus kitus?

Dmitrij Popov, Ilja Milštein „Oranžinė princesė: Julijos Timošenko paslaptis”
Žmonėms būdinga greitai pamiršti tai, ko jie dar vakar neapkentė ir ko siekė. Jie, pergyvenę vergiją, tik iš pradžių vertina laisvę kaip nepriklausomą vertybę, dėl kurios verta iškęsti visus pereinamojo laikotarpio sunkumus. Žmonės greitai pripranta prie to, kad gali skaityti nesižvalgydami į cenzūrą, keliauti po pasaulį (jei turi pinigų), neklausdami leidimo srities komitete kalbėti, kas šauna į galvą. Prie laisvės priprantama. Prie skurdo – niekada. Ir žmonės posovietinėse platybėse pradėjo nekęsti savo kapitalizmo ir savo vadų, siūliusių jiems laisvę ir laimę.
Žmones galima suprasti, jie gyvena vieną kartą.

Frédéric Beigbeder „Romantiškas egoistas”
Sutikau tokių kaip aš internautų, taip pripratusių būti vieniems namie priešais ekraną, kad ir minioje lieka atsiskyrę, sustingusiu žvilgsniu, tuščia taure rankoje, nieko daugiau nebeieško. Pernelyg pripratę būti būti šiuolaikiniais zombiais permatomuose daugiaaukščiuose. Neįgalūs domėtis kuo nors kitu. Vienatvė yra logiškas individualizmo padarinys. Mūsų ekonominis egoizmas tapo gyvenimo būdu.

Michail Bulgakov „Šuns širdis”
Kas ji tokia, ta jūsų suirutė? Senė su kriukiu? Ragana, išdaužiusi visus langus, užgesinusi visas lempas? Taigi ji apskritai neegzistuoja! Ką tas žodis turėtų reikšti? – įniršęs klausė Filipas Filipovičius nelaimingos, kabančios aukštyn kojom šalia bufeto kartoninės anties, ir pats vietoj jos atsakė: – Jis reiškia štai ką: jeigu aš, užuot operavęs, kiekvieną vakarą savo bute pradėsiu dainuoti choru, mano gyvenime prasidės suirutė! Jeigu aš tualete pradėsiu, atleiskit už posakį, šlapintis šalia puodo ir taip pat darys Zina ir Darja Petrovna, tualete prasidės suirutė. Taigi suirutė įsitvirtinusi ne klozetuose, o galvose!

George Orwell „Gyvulių ūkis”
Žmogus – vienintelis padaras, kuris vartoja nieko pats negamindamas. Jis neduoda pieno, jis nededa kiaušinių, jis per lėtas susigauti triušį. Ir vis dėlto jis – visų gyvulių viešpats. Jis verčia juos dirbti, jis grąžina jiems patį minimumą, vos tegelbėjantį nuo badavimo. O likusią dalį pasilieka sau.

Galina Dauguvietytė „Post scriptum”
Gyvenk taip, kaip širdis liepia. Ir būk toks, koks esi. Jei tau rūpi odinis „meblius”, tai tu jį ir įsigyk. Negali – imk išsimokėtinai. Patinka keliauti – keliauk. Jei tau įdomu kas kita, tai daryk ką kita. Daryk viską, ką nori, kad paskui nesigailėtum.

Peter Høeg „Panelės Smilos Sniego Jausmas”
Visi mes gyvenam aklai pasitikėdami tais, kurių rankose teisė spręsti. Pasitikime mokslu. Pasaulis painus, nieko tikro negali žinoti. Sutinkam, kad žemė apvali, kad atomo branduoliai jungiasi vienas su kitu kaip lašai, visata yra uždara ir kad būtina valdyti genetinę medžiagą. Ne todėl, kad žinotume, jog tai tiesa, bet todėl, kad tikime mums tai papasakojusiais. Visi mes mokslo prozelitai. Tik, priešingai nei kitose religijose, atstumo tarp mūsų ir bažnyčios tarnų nebegalime įveikti.