Sausį žiūrėjau

Ledinė kompanija (The Ice Harvest) kalėdinė veiksmo komedija su John Cusack, Billy Bob Thornton ir keletu tikrai linksmų vietelių.

Asmeninis vabalų gyvenimas (Minuscule) – intensyviai kvepia vasara Prancūzijos pietuose. Skaniausia žiūrėti, kai už lango pūga ir pusnys iki kelių… Animacinis serialas, bet žiūrėjau kaip filmą.

Gran Torino su Clintu Eastwoodu. Sukrečiantis filmas, po kurio norisi ilgai tylėti.

August Rush (Muzika, suradusi mus) – žiūrint širdį pjaustė su skutimosi peiliukais, kartais taip skaudžiai, kad norėjau išjungti, bet iškentėjau, tik daug verkiau. Labai daug ir ypač nuoširdžiai. Freddie Highmore – vaikas, kuriam visuomet tenka liūdni vaidmenys, bet jis tobulas aktorius. Keri Russell kaip įprasta iki negalėjimo miela, ir nors Robin Williams vaidina tokį beveik blogietį, o jo buvimas filme natūraliai yra kokybės garantija. Kai vėliau pagalvoji, tai filmo scenarijus yra pakankamai santabarbariškas, bet emocinis krūvis toks, kad sakau, vos ištvėriau.

Kvepalai – vieno žudiko istorija (Perfume – The Story of a Murderer) – žinau, žinau, visi jau seniai matė ir susižavėję aikčiojo, priežastis, dėl kurios vis atidėliodavau šio filmo žiūrėjimą – iš jo sklindanti tamsa ir purvas. Na bet aišku, patiko.

Kovos klubas (Fight Club) – taip pat žiūrėjau, nes kaip galima būti nemačius, o kodėl nebuvau mačius – vėlgi, ta pirma scena su įgrūstu į burną pistoletu, taip nedraugiškai nuteikia… Na ir aišku, irgi patiko, labai. Anksčiau supratau, kad jis šizofrenikas, nei kad oficialiai turėjo paaiškėti. Aš tokius užuodžiu! Tiksliau kiekvienam keistesniam pabandau pritaikyti šizofrenijos hipotezę ir taip apsisaugau nuo netikėtumų…

Jis sako taip (Yes Man) – nauja smagi komedija su Jim Carrey, truputuką priverčianti susimąstyti, ar pakankamai dažnai sakai taip prieš Tave atsiveriančioms gyvenimo galimybėms?

Migruojantys paukščiai 2: imperatoriaus kelionė (The Emperor`s Journey: March of the Penguins) – arba čia kalta ypatingai sentimentali mano sekmadienio vakaro nuotaika, arba filmas tikrai toks geras, kad kartais žmonės norėdami taip nesuvaidintų. Tikriausiai abu variantai. Žodžiu truputuką apsiverkiau.

Vicky.Cristina.Barcelona. – jėi, pagaliau kažkas sava! Be pistoletų, problemų, kaip išsaugot kiaušinį per žiemą ar nepakliūt į voro spąstus, be žudymų ir psichinių ligų, – tiesiog gyvenimas toks, kaip mano! Smagu lyg grįžus namo.

Nerimo dienos (Revolutionary Road) – visgi pasakysiu tiesą: labiausiai man patinka filmai apie vyro ir moters santykius, ypač tuos, kurie lieka, kai išskrenda drugeliai iš pilvų, o tuštumą užpildyti kažkuo reikia. Po šio filmo visiems laikams įtraukiau Kate Winslet į mėgstamiausių aktorių sąrašą – kaip jai visad pavyksta gauti vaidmenis, kurių charakteriai tokie panašūs į mane (aišku, nekalbu apie pasakas su skęstančiais laivais)? Vietomis dar Kate vaidinamai April neprasižiojus tiksliai pasakydavau frazę, kurią ji turėtų ištarti – ir neapsirikdavau, žodis žodin! Šmikiai, duokit pagaliau jai Oskarą!

Niekada nebūsiu tavo (I Could Never Be Your Woman): Michelle Pfeiffer yra nuostabiai graži moteris, o filmai, kai jos amžiaus damos nusitempia į lovą daugiau nei dešimtmečiu jaunesnius vyrukus, visada smagiai susiskanauja.