Tiltelis sugriuvo, melagis įgriuvo

Ne, nu bet va Tau ir gyvenk, žmogau, upių sandūroje. Vieną tiltą sutaiso, kitas sugenda… Šįryt vietoj įprastų dešimties minučių darban važiavau valandą ir keturiasdešimt. Mano rekordas, tikrai. Vat jei jie Šilainiuose, kur žmogai planuoja sukti į automagistralę didžiąją, atsistotų, tie žaliūkai, ir šūkčiotų: „Nedarykit klaidos! Važiuokit per kitur!”, daugiau naudos būtų, nei kad stovi dabar prieš pat tiltą ir visus nukreipinėja.

Pirma mintis, pamačius nejudančią automobilių koloną, buvo: nesankcionuota vairuotojų pasipiktinimo akcija (o tai rimtai, dalyvavot kas nors?). Antra mintis buvo labai suvelta – jei jau tiltas griūva, tai kodėl nuo Vilniaus galima važiuot, o link jo – nebe?

Paskui minčių nebeliko: grožėjausi apsnigtomis eglaitėmis, apšerkšnijusiom tvorom, mašiniukais su kepurėmis – kurių šeimininkai nepasiekė stogo nusivalyt. Nu tikrai, man taip juokinga, net balsu sukrykštaudavau, slenka sau lėtai didžiuliai vabalai, pūpso sniego kalnas ant galvos, taip gražu!

Tai vat, prieš dešimtą tik atvykau darban su savo violetiniais plaukais. Nespėju visiems šypsotis ir komentarų gaudyti. Kol kas laimi „egzotiškas multikų herojus, pokemonų padermės”.