2021 sausį žiūrėjau

Seniai seniai, kai tik pradėjau rašyti šį tinklaraštį (prieš keturioliką metų!), kiekvieno mėnesio pabaigoje pateikdavau trumpą žiūrėtų filmų ir skaitytų knygų apžvalgą. Dabar kiekvieną knygą aprašau atskirai, o filmus visai lioviausi minėti. Nes, na… kartais būna taip, kad per mėnesį nė vieno filmo neįsijungiu.

Visgi šį sausį pažiūrėjau, ir ne vieną, tad nenorėdama jų užmiršti bei vildamasi, kad mano rekomendacijos kažkam bus naudingos, pateiksiu trumpą sąrašėlį.

Senas geras Bulvarinis skaitalas (Pulp Fiction, 1994). Netikėtai užtaikėm Naujųjų naktį per televiziją, nors matytas ne kartą, bet visuomet smagiai susižiūri. Dievinu Umą Thurman, o daina Girl, You’ll Be a Woman Soon pusę sausio skambėjo mano grojaraštyje dideliu garsumu. Klasika, ką padarysi. 8 balai iš 10.

Kusama (Kusama. Infinity, 2019) – dokumentinis filmas apie žymiausią Japonijos menininkę, žirnelių karalienę Yayoi Kusamą. Neperskaitau tiek žymių moterų biografijų, kiek norėčiau, tad atsigriebsiu žiūrėdama kiną apie jas. Biografijos visuomet įkvepia ir sudomina, nes tai tikras gyvenimas. Tiesa, Kusamos atveju jis nebuvo rožėmis klotas – teko patirti ir atstūmimą, ir nepripažinimą, ir seksizmą, ir rasizmą. Nepaisant viso to ir netgi nuo vaikystės lydėjusios psichikos ligos, moteris įgyvendino savo svajonę ir skleidžia savo kūrybą milžinišku mastu. 8 iš 10.

Lemtinga pagunda (The Beguiled, 2017) – istorinė Sofios Coppolos juosta su Nicole Kidman, Kirsten Dunst ir Colin’u Farrell’u. Tikriausiai dėjau pernelyg daug vilčių – Coppolos Marie Antoinette su Dunst pagrindiniame vaidmenyje yra vienas iš mėgstamiausių mano gyvenimo filmų, o šįkart… Atklysta sužeistas priešų kareivis į mergaičių mokyklą ir visos ima alpti iš meilės bei kovoti dėl jo dėmesio. Pabaiga iš viso nei šiokia, nei tokia… Žodžiu, nelabai patiko, 6 iš 10.

Marina Abramović: dalyvauja menininkė (Marina Abramović. The Artist Is Present, 2012) – va čia tai super filmas apie super moterį! Pernai skaičiau Marinos autobiografiją Eiti kiaurai sienas, kuri nepaprastai sujaudino ir sužavėjo, o šįkart – ekranizuota jos gyvenimo versija. Stipru, jautru, žiūrėdama ne kartą balsu juokiausi, verkiau, buvau sukrėsta iki širdies gelmių. Nežinau, ar taip pat jausčiausi, jei nebūčiau prieš tai knygos perskaičiusi, bet rekomenduoju tikrai. 10 iš 10.

Tarp dviejų pasaulių (Upside Down, 2012) – suviliojo vėl Kirsten Dunst, mėgstama mano aktorė, tačiau filmas truputį lėkštokas ir banalokas, na, eilinė holivudiška romantinė drama, tik įsiausta į fantastikos rūbą. Va tas rūbas kažkokį įspūdį gal ir padarė – du pasauliai vienas šalia kito, gravitacija traukia abiejų gyventojus prie gimtosios žemės, bet pasauliai yra taip arti vienas kito, kad galima pasikalbėti su viršuje gyvenančiu ir aukštyn kojomis tavo atžvilgiu esančiu žmogumi. Na, ir įsimyli pora iš skirtingų pasaulių… 7 iš 10.

Mažosios moterys (Little Women, 2019) – vis knygos neprisiruošiu perskaityt, dabar jau bus mažiau įdomu, filmą mačius. Bet juosta tikrai nuostabi, siužetas įtraukiantis, feministinė dvasia sklando ore. Keturios seserys nuo mažens svajoja apie įvairias kūrybines veiklas, tačiau visuomenė, kaip visuomet, yra joms suplanavusi puikų scenarijų – ištekėk ir gimdyk! 9 balai iš 10.

RBG (RBG, 2018) – dviems Oskarams nominuota dokumentika apie nuostabią JAV teisininkę, Aukščiausiojo Teismo teisėją Ruth Bader Ginsburg, įdėjusią milžinišką indėlį bandant įtvirtinti lygias abiejų lyčių teises. Žinoma, tokios diskriminacijos, kokią jai teko patirti jaunystėje, studijuojant teisę (buvo viena iš devynių moterų tarp penkių šimtų vyrų, o universiteto dekanas priekaištavo, kodėl jos be reikalo užimančios kėdes, ant kurių galėtų sėdėti vyrai), jau mažiau, tačiau oi yra ką dar nuveikti. Yra ir vaidybinis filmas apie RBG, žiūrėsiu. Per šį gi juokiausi ir verkiau, tad 10 iš 10.

Kažkaip gal iš pažiūros keista, kad labiausiai iš visų žiūrėtų filmų mane sujaudino ir sužavėjo būtent biografinė dokumentika, na bet moterys, apie kurias pasakojama, tokios nuoširdžios, tikros, autentiškos, įkvepiančios, kad sunku vertinti kitaip.

Tiesa, sausį dar peržiūrėjau serialą Normalūs žmonės (Normal People, 2020) – man žymiai labiau patiko, nei knyga, pagal kurią jis sukurtas. Veikėjų charakteriai suprantamesni: romane Mariana pasirodė tokia itin protinga, inteligentiška ir kažkaip nesiderino tas jos paklusnumas bendram vaizde, o seriale išryškėjo jos jautrumas, atviras pažeidžiamumas. Nuostabus muzikos takelis nemenkai prisidėjo prie bendro teigiamo įspūdžio, dainos puikiai papildo veikėjų emocinį foną.