2016-ųjų viršūnės

Visuomet prieš rašydama metų apžvalgą perskaitau pernykščią. Jei 2015-uosius pavadinau geriausiais iki šiol savo gyvenime metais, tai besibaigiančius 2016-uosius įvardinčiau kaip juodžiausius ir skaudžiausius dėl patirtos netekties. Gyvenimas jau toks – ne tik duoda, bet ir atima.

Metų knyga. Šiemet perskaičiau 40 knygų, turinčių 12216 puslapius, taigi vidutiniškai 3,33 arba 1018 puslapių per mėnesį. Normaliai, sakyčiau. Kaip ir kasmet, ne vieną knygą mečiau skaityti įpusėjusi, nes nebeištvėriau, taigi realiai perskaitytų puslapių skaičius būtų didesnis. Didžiausią įspūdį šiemet paliko Alessandro Baricco Misteris Gvynas, Andriaus Tapino Maro diena bei Adele Faber, Elaine Mazlish Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų. Tik šioms trims knygoms daviau dešimties įvertinimą iš dešimties. Praėjus laikui atrodo, kad galbūt kitos knygos, kaip, pavyzdžiui, Žarskaus Virsmų knyga, turi mano požiūriui į gyvenimą didesnės įtakos, nei, tarkim, Tapino Maro diena, bet kai vertinau tik perskaičiusi, man atrodė kitaip, nes, matyt, buvau veikiama emocinio įspūdžio – Maro dieną susidomėjusi tiesiog rijau, o Virsmų knygą skaityti vietomis buvo nuobodoka. O geriausia šių metų perskaityta knyga skelbiu… Alessandro Baricco Misterį Gvyną!

Metų filmas. Šiais metais filmų žiūrėjau neįprastai daug – reikėjo mintis praaušinti neužsiimant dideliais mąstymais (į kuriuos geros knygos, nori nenori, įtraukia). Labiausiai emociškai paveikūs buvo Xavier’o Dolan’o Mamytė (Mommy), Terrence’o Malick’o Gyvenimo medis (The Tree of Life) ir S. Craig’o Zahler’io Kaulo tomahaukas (Bone Tomahawk). Tarp visų filmų bendra tai, kad jų režisieriai buvo kartu ir scenarijaus autoriai. Man tai – ženklas, kad filmo autorius turi nepaprastai stiprią idėją, besąlygiškai ja tiki ir daro viską, kad profesionaliai perteiktų ją žiūrovui. Ir visiems trims, be abejonės, nuostabiai pavyko tai padaryti. Pačiu geriausiu 2016-aisiais matytu filmu skelbiu Gyvenimo medį. Vienareikšmiškai.

Metų įvykis. Šiemet netekau labai brangaus žmogaus ir pradėjau dirbti dviejuose naujuose darbuose. Darbas suteikia man nemažai galimybių augti tiek iš profesinės pusės, tiek iš asmeninės, ir esu labai laiminga pagaliau atradusi vietas, į kurias gera eiti, tad niekad sekmadienio vakarą manęs nebekankina nerimas, pavadinimu et-rytoj-vėl-į-darbą. Visgi skaudi netektis vienareikšmiškai yra svarbiausias metų įvykis.

Metų vaizdas. Daug fotografavau, ypač gamtos, nes ji, be abejo, kelia didžiausią susižavėjimą ir nuostabą. Trijose šio įrašo iliustracijose – trys mano mėgstamiausios poilsio vietos – sodas, sodyba ir pajūris. Leidžiu sau neišrinkti vieno nugalėtojo, nes ir ten, ir ten, ir ten taaaaaip gražu…

Metų atostogos. Šiemet atostogavau daug, bet netoliese – vienintelė kelionė į užsienį buvo atostogos netoli Liepojos. Nuostabiai leidau laiką sode po žydinčiomis obelimis, Druskininkuose, Klaipėdoje, Smiltynėje, Juodrantėje, sodyboje vidury miškų. Džiaugiausi ramybe, gamtos kvėpsniais, grynu oru ir miškais. Metų atostogos – turbūt Juodkrantėje, nes ten smagiai šurmuliavome su mama, broliu, sese ir vaikais.

Metų muzika. Ieškodama ramybės šiemet daug laiko praleidau klausydama meditacinės arba klasikinės muzikos. Metų atradimu tapo Martynas Jocius, anksčiau muziką leisdavęs Virsmų pavadinimu. Naujausias jo albumas Flow yra nuostabus, bet šiemet dažniausiai klausiausi jo Awareness.

Metų atradimas. Šiais metais man metų atradimas yra mano mylimasis, atradęs savyje slypintį kulinaro talentą. Kadangi pati nemėgstu virtuvėje sukiotis, apskritai džiaugiuosi, kad šeimoje atsirado mėgstantis gaminti valgį asmuo (iki šiol visas viltis dėjome tik į sūnų, kuris domisi maisto ruoša, bet dar ilgai laukti tektų, kol savarankiškai imtų gaminti). O kadangi mylimasis ne tik ruošia valgį, bet ir daro tai nepaprastai gardžiai, esu daugiau nei sužavėta.

Tokie tad man buvo 2016-ieji. Žinoma, kitiems metams duodu daug vilčių, tegu jie būna kupini naujų pradžių ir malonių atradimų. To linkiu ir Tau!