2016 m. sausį žiūrėjau

Marsietis (The Martian) – pakankamai įdomi mokslinė fantastika, tačiau vis kokių logikos klaustukų iškildavo ir jie trukdė šimtu procentu mėgautis filmu. Man labiau patinka tokie kūriniai apie keliones toliau, kurie iškelia įvairių temų pamąstymams apie tai, kas mes, kiek mes nežinom, ko mes siekiam ir kur einam. Šio filmo atveju nieko panašaus man neiškilo, taigi nevadinčiau jo prasmingu, nebent tik dėl to, kad nesiliaujama tikėti žmogiškumu – net JAV su Kinija susivienija, kad išgelbėtų vieną astronautą. Nors vėlgi, kiek tai susiję su žmogiškumu, o kiek – su viešaisiais ryšiais, nežinia… Filmą žiūrėti nebuvo nuobodu, holivudiškai tiksliai keliama ir išlaikoma įtampa ir panašiai, todėl planavau skirti jam 3 balus iš 5, tačiau pagalvojus, ar aš ką nors prisiminsiu po pusmečio – ai, visgi tik 2 balai.

Dogvilis (Dogville) – neįtikėtinai nuostabus, paveikus ir prasmingas Lars‘o von Trier‘o filmas apie tikrąją žmonių prigimtį ir kaip jos vedini galime imti elgtis susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Originali scenografija, puiki Nicole Kidman, netikėti siužeto vingiai. Filmas beveik trijų valandų ilgio – nemėgstu jokių ilgų kūrinių, bet nė akimirkai nesuabejojau, ar verta žiūrėti iki galo. 5 balai iš 5.

Tobulas jausmas (Perfect Sense) – tikra nuobodybė, filmo gale neištvėriau ir truputį užsiiminėjau pašaline veikla, nes viskas taip bukai nuspėjama, be mažiausios intrigėlės, be mažiausio stimulo pamąstyti, kad baisu. Tarsi klaiki pagal mano mėgstamo rašytojo Saramago romaną pastatyto filmo Aklumas (Blindness) kopija, Aklume prarandamas tik regos pojūtis, tačiau kiek daug apie žmoniją tokioje simbolinėje situacijoje autorius geba pasakyti, o čia pamažu praradinėjami visi pojūčiai, ir tiek – va, kaip baisu, maždaug jūs, žiūrovai, pasidžiaukit, kad turit visus penkis pojūčius ir pavadinkite dėl šio džiaugsmo mūsų filmą prasmingu. Ir dar banali meilės istorija… Fu. Tiesiog 1 balas iš 5.

Skafandras ir drugelis (Le scaphandre et le papillon) – knyga nelabai patiko, bet buvau skaičiusi, kad filmas geresnis, todėl įsijungiau. Ir iš tiesų geresnis – visgi scenarijų matyt rašė ne paralyžuotas žmogus, taigi visaip įdomiai perpynė prisiminimus su kasdienybės realijom, dailiai atmieždamas jas fantazijų ir sapnų vaizdiniais. Tačiau kad filmas labai geras, irgi negalėčiau sakyti. 3 balai iš 5.

Danų mergina (The Danish Girl) – puikus filmas, leidžiantis dar kartą susimąstyti apie tai, kiek daug kančių sukeliame niekuo dėtiems žmonėms vien dėl to, kas atsisakome pripažinti jų teisę būti kitokiais, nei mes. Tai tikrais faktais paremta istorija apie transseksualę, kuriai vienai pirmųjų pasaulyje buvo atliktos lyties patvirtinimo operacijos. Jos vaidmenį nuostabiai atliko Eddie Redmayne, dar kartą įrodęs, kad yra vertas Oskaro. Tai kino juosta apie žmogiškumą, apie tikrą meilę, apie mūsų ribas. Ne veltui jis yra uždraustas daugelyje arabų šalių, kur žodis tolerancija tikriausiai skamba kaip keiksmažodis. 5 balai iš 5.

Tu gyvendamas džiaukis (Du levande) – nestandartinė švedų tragikomedija, kurioje, tiesą sakant, tragizmo įžvelgiau kur kas daugiau nei komiškumo. Toks egzistencinis, be vientiso scenarijaus, žmonių gyvenimo nuotrupos, atskleidžiančios bendrą mums visiems tiesą, kurią, išreikštą J. W. Goethe‘ės eilute iš jo Romos elegijų matome filmo pradžioje: Todėl tu gyvendamas džiaukis savo mieloje šiltoje lovoje, kol šaltos Letos bangos sušlapins tavo nykstančias pėdas. 4 balai iš 5.

Laiškai Džuljetai (Letters to Juliet) – sirguliavau, gulėjau lovoje, sunku buvo galvą nulaikyti, ką jau bekalbėti apie tai, kad ja ką nors rimto iš aukštųjų materijų gromuliuoti, todėl įsijungiau televizorių ir ten pamačiau Amandą Seyfried, kuri man yra labai graži, miela ir moteriška aktorė, į kurią visuomet smagu žiūrėti. Aišku, pats filmas – visiškai saldi moteriška romantiška banalybė su absoliučiai nuspėjamais siužeto vingiais, bet kartais norisi ir tokių, ypač kai sergi. 2 balai iš 5.

Jaunystė (Youth) – žinau, kad labai išgirtas filmas, bet toks pats buvo ir to paties režisieriaus La grande bellezza, kuris man visgi nelabai patiko. Youth pastatytas vėliau, ir jame jaučiasi daugiau brandos, išsikristalizavusio jausmo, vientisesnės filosofijos, nors šiaip ganėtinai panašus į La grande bellezza. Išsakyta daug minčių, kurias norisi imti ir užsirašyti. 4 balai iš 5.

The Big Short (nežinau, kaip lietuviai išvers) – penkiems Oskarams nominuotas filmas, paremtas tikrais faktais apie 2007-2008 metų finansinę krizę, apie kreditų burbulus ir apie žmones, kurie artėjančią ekonominę katastrofą numanė iš anksto (ir tuo pasinaudodami nemažai išlošė). Nors nemažai ko nesupratau dėl visų tų biržos maklerių vartojamų terminų, makroekonomikos vertinimo rodiklių ir panašiai, filmas vis tiek išlaikė mano dėmesį iki galo. Reiškia neblogas! 4 balai iš 5.

Mamytė (Mommy) – mano pirmoji pažintis su šių dienų legenda Xavier‘u Dolan‘u, pradedama nuo vieno garsiausių jo filmų. Tiesiog uau. Neįprastai jautri tema – apie mamos santykius su savo visur problemas keliančiu sūnumi; su tokiomis mamomis savo darbe susiduriu nuolat, stengiuosi joms padėti, sunku ir sudėtinga. Apie tai, ką reiškia būti mama, ką reiškia stengtis, klysti, ir kokia visgi galinga jėga yra mamos meilė. Pagal mano raudojimo intensyvumą ir išlietų ašarų kiekį tai ko gero stipriausias sausį mano žiūrėtas filmas. Neabejotinai 5 balai iš 5.