Hermann Hesse: Narcizas ir Auksaburnis

— Man atrodo, — pasakė jis kartą, — jog gėlės lapas ar kirminėlis ant kelio atskleidžia ir paslepia savyje daugiau negu visos bibliotekos knygos. Raidėmis ir žodžiais nieko nepasakysi. Kartais aš parašau kokią nors graikišką raidę, tetą arba omegą, ir vos tiktai šiek tiek krypteliu plunksną, raidė jau turi uodegą, virsta žuvim ir per akimirką primena visus pasaulio upelius ir upes, visa, kas vėsu ir drėgna, Homero okeaną ir vandenį, kuriuo ėjo Petras, arba raidė virsta paukščiu, pastato uodegą, pašiaušia plunksnas, išsipučia, nukliegia, nulekia. Tau, Narcizai, tokios raidės, matyt, nieko nereiškia? Bet aš sakau tau: Jomis Dievas rašė pasaulį.

Grįžtu prie klasikos, nors pradžioje ir sunkiai skaitėsi šis Hesės romanas – toks naivus atrodė, paprastutėliais žodžiais, nieko nenuslepiant ir nemaskuojant parašytas, bet vėliau atsiskleidė graži filosofinė gelmė, išminties klodai, nors ir tais pačiais paprastais žodžiais išsakyti.

Ak, viskas buvo nesuprantama ir apskritai liūdna, nors ir gražu. Nieko nežinai. Gyveni, vaikštai po žemę arba jodinėji per miškus, ir kai kas žiūri į tave taip raginamai, taip viliojamai ir kelia ilgesį: vakarė žvaigždė, mėlynas lauko varpelis, žaliais meldais apaugęs ežeras, žmogaus arba karvės akis, ir kartais atrodo, kad tuoj tuoj atsitiks kas nors niekad nematyta, tačiau seniai trokšta, nuo visko nukris šydas; tačiau paskui tai praeina ir nieko neatsitinka, ir mįslė neišaiškėja, burtai neišsisklaido, tad galų gale tapsi senas ir atrodysi toks gudrus kaip tėvas Anzelmas arba toks protingas kaip abatas Danielius, ir, ko gero, vis dar nieko nežinosi, lauksi ir vis klausysiesi.

Tai istorija apie du draugus, kurie savo prigimtimi vienas kitam visiškai prieštarauja – vienas laikosi filosofinio askezės kelio, kitas pasaulį pažįsta per jausmus ir jusles, tačiau abu vienas kitu žavisi ir stengiasi suprasti.

Atrodė, jog visa būtis paremta dvilypumu, prieštaravimais; žmogus esi arba moteris, arba vyras, esi arba klajūnas, arba biurgeris, klausai arba proto, arba jausmų — niekada negali vienu metu patirti įkvėpimo ir iškvėpimo, buvimo vyru ir moterim, laisvės ir tvarkos, geismo ir proto balso, visuomet reikia viena aukoti kito labui, ir visuomet viena yra taip pat svarbu ir geistina kaip ir antra! Moterims šiuo atžvilgiu galbūt geriau. Jas gamta buvo sukūrusi tokias, kad pačios nešiojo savo aistros vaisių ir meilės džiaugsmas jose virto vaiku. Vyras vietoj tokio paprasto vaisingumo turi amžiną ilgesį.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.