Hannah Kent: Paskutinės apeigos

Aš tyliu. Nusprendžiau užsidaryti nuo pasaulio, užrakinti savo širdį ir saugoti tai, ko iš manęs dar nepavogė. Negaliu leisti sau pamažu užgesti. Laikysiuos už to, kas esu viduje, ir stipriai apkabinsiu viską, ką mačiau, girdėjau ir jaučiau. Eilėraščius, kuriuos sukūriau skalbdama, šienaudama ir virdama, kol nuo rankų nusitrindavo oda. Sagas, kurias moku atmintinai. Skandinu viską, kas liko, ir pati grimztu po vandeniu. Jei prabilsiu, tai oro burbulais. Jiems nepavyks pasisavinti mano žodžių.

Tobula! Jau seniai nebuvau taip įsitraukusi, kad knygą perskaityčiau per mažiau nei parą. Tada daviau mamai, ir ji taip pat perskaitė per parą! Nors puslapių visi 366, ir jie primargalioti smulkiomis raidelėmis, ir siužetas nėra itin pozityvus, šviesus, pakylėjantis ar optimistinis.

Visgi jis suveikė motyvuojančiai. Leido aiškiai dar kartą įsisąmoninti, kad nors ir esame atsiradę šiame pasaulyje skirtingomis aplinkybėmis, su skirtingomis galimybėmis, kurios nuo mūsų nepriklauso, visgi kiekvienas turime prigimtinę teisę susikurti tokį vidinį pasaulį, kuriame jaustumėmės saugūs.

Artinasi temstantis dangus ir šaltas vėjas perpučia, tarsi tavęs nebūtų, perpučia, tarsi jam nerūpėtų, ar tu gyva, ar mirusi, nes tavęs nebebus, o jis liks, laižys prie žemės prisiplojusią žolę, nekreipdamas dėmesio į tai, ar žemė užšalusi, ar atitirpusi, nes ji ir vėl užšals, ir vėl atitirps, netrukus tavo kaulai, dabar karšti nuo kraujo, su tirštai sultingais čiulpais, išdžius, sulūš ir sutrupės, ir užšals, ir atidrėks nuo iš viršaus slegiančio purvo, žolė ištrauks į paviršių paskutinį tavo kūno lašelį, o atskridęs vėjas ją nulenks ir nustums tave prie uolų arba nugremš į panages, arba nuneš į jūrą pasiutusio sniego šauksmu.

Romano veiksmas (beje, paremtas tikrais įvykiais) rutuliojasi XIX a. pradžioje atšiaurioje ir tamsioje Islandijoje. Keista ir įdomu tai, kad autorė yra gimusi visiškai priešingoje pasaulio pusėje – Australijoje, na, ir keliais šimtmečiais vėliau, tačiau aprašomi vaizdai, orai, spalvos ir niūruma tokie tikroviški, kad net vėsoka darosi skaitant.

Sūnus manęs klausia, kodėl tai retai savo perskaitytoms knygoms suteikiu aukščiausią įvertinimą. Mano kriterijai – skaityti turi būti ne tik įdomu, bet ir naudinga. Kai tai, ką per parašytą žodį įlieji į save, perkeičia kažką viduje, kai kažkas spragteli, jaučiu, kad ne tik patyriau didžiulį malonumą, bet ir praplėčiau pasaulėžiūros akiratį. Turbūt tai vadinama tobulėjimu?

Ši knyga tam tinka.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.